- Įeik. Kiek čia gali sėdėti prie užrakintų durų.
- Vakar jos nebuvo uždarytos. O kad raktai  kišenėje, ką gi. Tegu jų nebus,- ir išsiėmęs raktą iš kišenės taip toli jį švystelėjau, kad perskridęs visą kiemą, nukrito miške, pataikydamas lapinui. Išgirdome kaip smagiai nuteikdamas užgiedojo gaidys, o po valandėlės, jam atplasnojus arčiau, pažinome, kad tai Anos paukštelis. Petia...
- Ak Tu ! – nusidžiaugė Astė, o gaidys vėl;
- Kakariekūūūū,
Ačiū, kad išlaisvinot iš lapino nagūūūū
- Giedok, gaideli, - pasakiau net neįtardamas, kokį aistringą ginčą gaidžio išnykimas iš vištinės sukėlė
Žalios Žolės literatūroje.
- O esmė tai kokia?- net atsiminęs rusų kalbą (а суть в чём?)-piktinosi Grėjus:- Nesutinku. Geriau vieną dieną karaliaut nei visą amžių vergaut.
- Betgi  tikrovė tai tokia, Grėjau. Kova už būvį.  Lapinas net iš mišo į vištidę atslinko... Ė, ką čia kalbėti! Toks gražus gaidelis buvo.
Truputį lapino aplamdytas, apipešiotas, bet nepraradęs išdidumo, gaidys oriais žingsniais tapseno po kiemą ir darėsi šilčiau. Jau dabar buvome keturi- Astė, Šunelis Kandžius, Annos gaidys ir aš. Nežinai, žmogus, kokias dovanas ir kaip likimas duoda.
- Gal dar turi raktų? Mesk, dzieduli... Gal taip ir Harker karieta atsiras su Taurijos užkurta Ugnimi ir padėtais kardeliais ant palangių.
- Suprantu, kad čia mes nebūsime vieni-  tu atsimeni, aš atsimenu, visi atsimename ir, matyt, reikia tikėti, kad ir mus atsimena. Kad ir Kaimynas... - O aplinkui miškas ir toliau nesimato, tik senas tėvo sodas ir plokščias kaip blynas kalniukas. Ir visa tai, kas matosi,  yra tik Vakar; nūdienos čia nėra. Net sunku suvokti ko reikia, kad ji atsirastų
Pirkios durys atsidarė kaip Vakar, kuomet jos niekuomet nebuvo užrakinamos. Prie didelio, sunkaus stalo sėdėjo varduvininkai- greitu žvilgsnius suskaičiavau trylika ir, regis, neapsirikau, bent tiek jų pasirašė ant  Vakar stalinio kalendoriaus lapelio.
- O!- apsidžiaugė Maksimilijonas,- O!, ar jums nesakiau – kreipėsi  į užstalės ponus, - kad dar negimė tas,  kuris neateitų į Vakar.. Miela , Pelėda, gera čia tave matyti. Prašom, tūpkit, sėskit, būkite kaip namie. Jūsų vieta neužimta, tik va gerokai dulkėmis apsėdusi.
- Tai  tik gražus įrodymas, kaip ilgai reikėjo lauki, linksmai atsiliepė Skomantė ir, įkvėpusi giliai į plaučius oro, išpūtė ant apdulkėjusios kėdės. Aukštai į palubes sukilo dulkių debesis. Namai pradėjo gyventi ir Astė, paėmusi tuščia kibirą, išėjo vandens. Sausai spygavo, besisukantis  velenas, grandine  nuleisdamas kibirą žemyn. Atsitrenkdami į šulinio rentinius, skambčiojo kibiro šonai.
- Pradvokęs vanduo. Negalima gerti, - sugrįžo Astė.- Reikės visą šulinį išsemti ir išlieti..
- Vieno karto turbūt nepakenks....
- Koks jausmas kai sugrįžti į Vakar? Šiaip tai neblogai atrodai. Lyg įsimylėjęs ar eilėraščius  rašytumei.... Ė, reikia baigti tokias nesąmones, - pasakė išmintingasis Vergilijus ir pagiedojo iš psalmės

laimingas, kuris  neklauso piktų patarimų,
nestoja ant paklydėlių  kelio,
nesėdi su nepraustaburniais. -

- Pas mus tokių čia nėra. Sėsk, Pelėda. Jau tau skubėti nėra kur. Nėra kur, žmogau. Mokykis giedoti psalmes, apmąstyti jas ir prisiminti, ką reikia prisiminti. Beje, tavęs labai pasiilgo Karlonų kalnelio pušelės.. Neužmiršai?
- Ne, Virgilijau, tikrai ne...

- Viešpaties mėgsta Teisyną
Mąsto jį dieną ir naktį,-

netikėtai, lyg  mostelėjus dirigento lazdele pragydo visa užstalė, lyg šitaip būtų pravalomi senos pirkios seniai apmusiję langų stiklai, įsileisdami šviesą ir vaizdus, kuriuos atmena, žino, neužmiršo. Aš nesuspėjau įsilieti į varduvininkų giedojimą, bet persižegnojau ir pasakiau:
- O, kaip gera  pareiti į Vakar. Jaučiuosi lyg būčiau sugrįžęs namo.
- Bet, matyt ir čia reikia vaikščioti basomis kojomis.  Nepriteršti. Ar ne, dzieduli. O jeigu su batais, tai kad  jie būtų švarūs. Tuomet galbūt ir čia išgirsime Harker ir Ciekso Erdvę. Manykime, kad mes  netoli nuo jos nuėjome..
- Kakariekūūūū, - užgiedojo Anos Petia. – ir į pirkią vėl sklido daugiau šviesos- O varduvininkai susižvalgė, lyg niekuomet čia nebūtų girdėję, kaip gieda gaidys. Tikriausiai, girdėjo, bet tai būta seniai ir per tokį laiką  galima užmiršti ir gaidžio giedojimą.
- Šauk! Šauk!  Ar tik ir vėl lapino neprisišauksi,- pasakė Astė.- Ir tuoj nustebusi: - Tomas! Jis mus surado... Pažiūrėk! Lyg iš senos karietos išlipęs, tos, kuri seniai, seniai, kai su Raada gyvenai vienoje  gatvėje.
- Ieško širdies?- tuoj pats atsiliepiau klausimu.
Miško keliuku, įėjęs į šiaurinį kiemo pakraštį, guviai žingsniavo Jis, Tomas Vaisieta. Net atsimindamas  neįsivaizduoju, kaip be jo galėjusi išvažiuoti Radijo karieta. Maža pasakyti, kad jis buvo tarp pirmųjų jos keleivių: jis ugdė, nokino, augino, suko jos ratus ir kol jis joje buvo- geriau, regisi, būti nereikėjo. Dabar likimas vėl elgiasi taip, kad be Tomo neapsieinama. Ir pasitikdami ji, skubėjome išeiti pro sugirgždėjusias duris. O jis mums iš  vežėjo dainos:

Senis  švilpauja  botagą
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega
Pusto liepsneles
    Oi parvešim šimtą  metų
    Mes šalelės  mylimos
    Šimtą  metų, šimtą  metų-
    Visą  amžių Lietuvos

-Tomai, esi Dievo dovana ir prašau nesiginčyti.
- Nesiginčyti? O ko čia ėjau? O kad esu dovana, tai tiesa, tik ne Dievas mane dovanoja  jums, o angelas.  Taip, taip, kalbu apie Besparnį. Sako, be sparnų. Bet pamatytumėte, kokia ilga ir kaip labai susukta jo uodega.. Sugebėk tu man- į tuščią butelį lietuvišką Aladiną įsodino.
- Nesek pasakų....
- Saugokis ne pasakų, o Aladino..
                
                 Iš skysčio
                  skaidraus
                   kojelėm
                  medinėm
                    Iššoka
                  kipšiukas
             akelėm stiklinėm.
                 Apžiūri taros
          valdas ant lentynos –
          tik šmurkšt vienon jų ...

-Žinok dabar, kur jį išleis ir kokių kiaulysčių anas pridarys...
- Todėl tu čia?
- Todėl ar ne todėl, bet svarbu, kad čia. O kad Anos Petka mane aplenkė, nežinojau.. Net Ana sakiusi, kad lapinas jį nutvėręs.. O jis pasirodo va kur kakariekūūūū, kakariekūūū. Smagu  čia pas  Jus.
-Smagu?  Mes mokomės psalmes giedoti. Na, o sakyk kaip ten Harker karieta?- paklausiau Tomą
ir  suklusau bijodamas išgirsti blogesnę žinią...
- Kakariekūūūū, - užgiedojo Petia