lipu siauručiukais laiptais palei daugiaaukščio namo sieną.

— seneli... ar dar toli? — padususi klausiu. žingsnis po žingsnio, laiptelis, po laiptelio, hrrr..
— kuo aukščiau, tuo arčiau dangaus, — nusišypso jis.

teisybė...

lipu toliau. laiptelis po laiptelio. „kuo aukščiau, tuo arčiau dangaus“. laiptelis po laiptelio. kuo toliau, tuo sunkiau. karšta. nebeatgaunu kvapo.

— seneli, pailsėkime, pavargau.
— negalima, — nusišypso jis man, — ir nežiūrėk atgal. už mūsų visa eilutė kopiančių. jeigu sustosime, mus vienas po kito stums atgal, ir niekaip nepasipriešinsim, kol galų gale atsidursime ten, kur pradėjome. giliai kvėpuok, nusišypsok ir pirmyn. tik pirmyn. tik nežiūrėk atgal, neparodyk, kad pavargai, nes norės aplenkt, — surimtėja jis.

— tegul aplenkia, ar tai svarbu? — nustembu.
— taip, svarbu. kad ir kaip gaila, mažyle, ne visiems ant stogo užteks vietos. o tai, ką ten pamatysi yra labai svarbu ir tikra. tu privalai tai pamatyti.

mes lipom kartu labai ilgai. stebėjau pro namo langus gyvenančius žmones, ten buvo jų namai. vieni gyveno aukščiau kiti žemiau. vieni buvo laimingi, kiti nelabai. tik į pirmuosius aukštus aš neatkreipiau dėmesio. tiesiog nepastebėjau...

aš vis dar lipu. nepraleidžiu nieko ir nelenkiu kitų. lipu viena. senelio žodžiai  su manim.
tai paprasta. tai sunku. tai džiugina. esu vis aukščiau ir aukščiau. dėl vieno senelis buvo neteisus. ant stogo vietos užteks visiems, nes visi ten pabuvoję galų gale šoka žemyn. bet neverta užleisti savo vietos ant stogo kitiems.

nesistumdykim. visi sulauksim savo eilės, visi pasieksim tai, ko tikimės ir kuo tikim, jei tik nesustosim ir žiūrėsim aukštyn. „kuo aukščiau, tuo arčiau dangaus“ ar ne?