Aš esu paprasta mergina...Gal per daug kaprizų slepiasi mano kišenėje, tačiau aš jau tokia. Negaliu pasakyti, kad jau moku viską, ką gyvenimas turi mane išmokyti, aš dar daug ko nežinau ir nesuprantu. Kad ir tokių dalykų: kur dingsta krintanti žvaigždė, kodėl kartais mes labai daug ko nepastebim ir praeinam pro savo laimę... Aš nelaiminga, bet džiaugiuosi, kad man šviečia saulė mano kišenėje. Dabar aš tarsi paukštis, kuris sugebėjo ištrūkti iš auksinio narvelio. Ten buvo gerai, tačiau tai nebuvo gyvenimas, tai buvo tik mano tėvų sukurta mano gyvenimo iliuzija, kurios dabar jau kaip ir nebeliko... Aš dar nežinau, ką reiškia gyvenimas.... Man jis tik paprasta frazė, nors turėtų būti kažkas daugiau... Tai turėtų būti neįkainojama, tai turime branginti. Kartais žmonės, tame tarpe ir aš, išsireklamuoja save kaip paskutinį kvailelį, o paskui už pasekmes kaltina kitus. Taip jau įprasta žmonių giminei. Turiu labai lakią vaizduotę, tad sugebu būti kiekviename sprogstančiame medyje, kiekviename debesėlyje, kurį matau savo akimis, kiekvienoje ašaroje...Aš niekinu melą. Tačiau, kaip bebūtų gaila, pati kartais jį ir kuriu... Neketinu nieko mokyti kaip gyventi ar ką daryti, o ko ne. Kartais netenku kantrybės vien tam, kad suprastų kiti, jog esu žmogus... Aš - žmonių vaikas, tad klysti man galima!...