Spalio vargonams sugaudus,
per metų matinį stiklą
neįmatau mielo veido,
baimė meilei
plėšo tau užmiegotas akis.
It vergai pareigų
grandinėm žvanginam...
Neklausiam viens kito,
ar naktis neprailgo,
ar saulė ne per aukštai...
Eisi per pažliugusį rytą
į tikrumo kalėjimą,
ir šypsena atsimuš
į dabarties virpulio alkį.
Ar nesunku, mylimasai,
taip ilgai nepareit?