Sudie, Astės novelės

Tai buvo vakar.
Sustojome prie namų ir neklausėme, kieno jie. Namai, krentantys į žemę. Tokių čia ir daugiau, tačiau prie kitų jau niekas negali ateit, o mes va su Aste ir Kandžiumi atėjome. Žinome, kad kurią tai dieną ateis kita trijulė- raidės A,B ir Jotas, tačiau apie tai negalvojame . Durys  užrakintos, ant langų pakibę voratinkliai, stiklai apmusiję ir - o Dieve!- kaip gražu. Ir kaip gerai, kad dar reikalingas raktas- po jo spragtelėjimo durys atsivers ir galėsime įeitį į pirkią
- Hm, Šiliniai, - sako  Astė. Ji čia pirmą kartą ir jai truputį gaila, kad  ČIA, o ne TEN, kur buvo nupiešta. Šiliniai... Miškas, miškas... Lig Puvočių, Marcinkonių ir toliau.. Regis, turėtų būti žmogus, o jo nesimato..
- Dar yra, Aste. Labai nedaug , bet nesimato ne todėl, kad nedaug. Todėl nesimato, kad va iš tokių pirkių išeiti negali. Sukrito kas kur- ant pečiaus, prie pečiaus- ir tai vadina gyvenimu. Gera vieta tuščia nebūna, bet kol kiti tai pamatys, apie Šklėrius, Dubą, Piesčius, Daržinėles...  gali kalbėti kaip apie tuščią vietą.
---- Negi jau namo?  Negi parėjau?
-  Dar ne visai. Bet jau netoli. Tau, Pranuci, nereikia žinoti, kada pareisi, bet ...  vieta žinai. Dar ir laikas  nežinomas, bet ir dėl jo burnų neaušinkim..
Ir štai ta minutėlė, kuomet atokvėpis ir gali prisiminęs džiaugtis, žiūrėdamas į dar nenusėdusias kelio dulkes ...
                                     1. Harker ir Ciekso erdvė Karietoje

Gera padangei, kuomet viršum debesų saulė. Ji visuomet žino, kad debesys išnyks, išsisklaidys. Kai žmoguje niauru- niauru visur, net TIKĖJIMAS pasidaro nereikalingas ir atatupsčiodamas pasišalina, kad nesudarkytų kitomis spalvomis vientiso peizažo. St-a-s dar sako, kad reikia uždaryti duris ir tikisi, kad
              
             š k a c tarus
juodą katę
pagaus –
           o ne varys - - -

Kad ją ir pagautum, bet jei durys uždarytos, kas iš to, St_a_s.  Kambario tamsa nesumažės. Ir nuotaika išliks panaši į tą, kuri atsiranda, kai žiūri į skiautelėmis surinktus ir butelyje sukištus laiškus. Gerai jeigu atsimeni, kad gali būti ir blogiau. Tomas, išėjęs pasivaikščioti po Žalią  Žolę, užtruko. Man skaudėjo nuo paties savęs, nuo liūdinčio Kandžiaus, bet va, duryse pasirodė nusišvietęs Jotas ir ištarė: JAU...
- Jau? -sukruto raidė B, o Kandžiui irgi parūpo ir... ausytės kaip pabaidyto kiškio- stačios ir atviros visiems vėjams.  Pasirodžiusi raidė  C irgi linksėjo pritardama ištartiems Joto žodžiams ir gretinosi  sustoti šalia jo.  
- Negi JAU?- dar paabejojo B, tačiau abejonėms laikas buvo brangus. Jo pakako tik pagiriantiems   žodžiams apie Kandžiuką:
- Jis, Kandžius, teisus. Tai ne Harker karietos, o Harker ir Ciekso meilės daina. Ji vežėjams ir karietoms netinkama. Ją reikia dainuoti erdvėje, į kurią negalima ateit apsiavus batais. Ten kaip geriausiuose Europos muziejuose, bet dar geriau – būti ten basam.
- Filosofai. Juokdariai. Manote, kad nuo tokių žodžių nuotaika blaivėja?
- Ne apie nuotaikas kalba, bet jeigu ir apie jas, pažiūrėkite- Kandžius atsigauna, dzieduli.. Tačiau aš apie kitką,- ėmė į savo rankas kalbą Jotas ir lyg nusispjovęs į tai, kas anksčiau kalbėta:- Paskubėkim. Ten,Harker karietoje, ko gero, yra Erdvė, kuri gal net įslaptina, bet..- užščiuvo Jotas ir kitu balsu:- Ak, Kandžiau, Kandžiau, nepatikėjom mes tada tavimi ir kaip negražiai atsitiko: dainą pasiėmėme, įsidėjome į kišenę ir manėme,  ot uždainuosime. Ne, taip neįvyko. Bet ačiū Dievui, kad neįvyko ir kitaip. Atsiprašau, Kandžiuk, - nuoširdžiai žeminosi Jotas, - būk džentelmenas. Labai prašau...
- Aš irgi. Būk džentelmenas, Kandžiau,- nemelavo  raidė A,- Labai gėda, kad taip įvyko. Bet žinok-  netikėjau, kad galimi tokie dalykai:. buvai teisus, šuneli...
... Ir va, buvę prieš akis daiktai išnyko,  pradingo ir matau, kaip atsiveria senos karietos  peizažas. Tas, kuris tada, kai dar seniai seniai kuomet  su Radaa gyvenome  vienoje gatvėje ir net  toje pačioje  jos pusėje. Iš ten nuo karietos pasostės girdi:
  
Stebis, stebis nemunėliai -
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda  karieta.

Ir toliau lyg mosuojantis vėliavėlėmis priedainis, į kurį įsilieja pirmųjų tos karietos keliautojų balsai:

Oi. parvešim  100 metų
Mūs šalelės  mylimos
Šimtą metų, šimtą metų -
Visą amžių Lietuvos..

Jotas stiprus, jaunas. Paima mane kaip paną už parankės ir paklusniai einu ten, kur jis žino. O priekyje šuniukas Kandžius. Irgi žino. Ir staiga jaučiu – Erdvė!  Stapt ! Ji, Harker ir Ciekso erdvė? Tik turbūt kitaip vadinasi. Reikia nusiauti kojas, kadangi batuotas tik aš vienas. Ir vis dėlto suprantu, kad daug kas šioje Erdvėje iš miško. Kvepia pušies sakai, jaučiasi, kad pušų kvajos pakilę aukštai į dangaus šviesą- nemėgsta pušys tamsos. Stiebiasi ir stiebiasi, kol viršūnes sukiša spindulingame danguje. O jeigu- Dieve neduok! - joms tai padaryti nepavyksta, jos miršta. Ir būtų negera sakyti, kad miršta stovėdamos. O ne!. Miršta eidamos, stiebdamosios į dangų..

Senis  švilpauja  botagą
Timpsi vadeles
Dantyse pypkutė dega
Pusto liepsneles
     Oi parvešim šimtą metų
     Mes šalelės  mylimos..

Ir lyg kas būtų koja ausis užmynęs.  Net ne ausis, o senos karietos kelionės dainą. Ji nutrūko vidur priedainio, užleisdama melodingą:
                          
Trumpa vasaros nakcis
Cyliai laša man į plaukus
Nešdama  lengvas mincis
Tolumon, kur niekas nelaukia.

Nelaukia. O man ir nereik.
Gera basai per pasakas brisci.
Svarbu savo laiku paraic
Klaidziuse ūkuose nepaklysci.

Dabar nelabai acimenu, kap man atrodzus ta daina, bet acimenu, kad pajutau, jog esu dzūkas. Cikras. Esu prie Varėnos, prie MRCINKONIŲ, Merkinės. Ir buvo nuotaika, kurioje pasakyta, kad  ne taip dabar svarbu, kur buvau, kur esu. Svarbiausia  dabar PARAIC NAMO..
Kas matė nematė, kai paėmęs rankose batus, lengvais vaikystės žingsniais išėjau iš Erdvės,
kurią atsimenu, kaip Harker  ir Ciekso erdvę.  Ir ciesiai pro Marcinkonis, pro Varėną, Druskininkus, Perlojų, net Gadcinų  parėjau namo. Basas... Užmiršęs, kad rankose nešu batus, kuriuos nusiaviau norėdamas pabūti Harker ir Ciekso erdvėje...

Sudie, Astės novelės, Jūs man labai padėjote aciminc..

Užsimerkiu. Tesvaigsta galva,
Kai skrendu virš tavo pasaulio.
Tik nepamenu, kokia spalva
Tu buvai man nupiešęs Saulę.

- Neužmirškim bent to, kur neseniai buvome - labiau tikėdamas kitais, paprašau Astę ir Kandžiuką
Pelėda