Sugrįžti... (2)
. Ar meni, kur savo vaikystę slėpėm?
Mintys apsiauna sandalais dėvėtais
(po šims perkūnų – gera avalynė:
Kelios kartos avėjo – bet nenumynė!)
Ir asloje molinės pirkelės
Pakirdę iš miego pėdutės kelias.
Keliausma nuo slenksčio šio ąžuolinio,
Kurs pamatuosna žingsnius paskandino.
Sulinko, bet šypso savo grioveliais:
– Būk pagarbintas, mielas sveteli!
Priemenėj – langai pilkšvi apmusiję,
Su lino klostelėm ant timpos guminės.
Ir skverbias uoslėn po trupučiuką
Drėgme alsuojantys kibūs žalčiukai.
Kiek slenksčių čia, patumsy? Trys...
Kol pirštai blūdija, o radę duris,
Liežuvėlį po rankena mygia –
Rūpūs miltai, kaip širdį sugnybia...
Virtuvė... Užsimerkiu ir, rodos, girdžiu
Kaliošų šlepsėjimą po pirmųjų gaidžių.
O saulei pro langą vos nosį įkišus –
Petelnioj jau raitos spirgas patiškęs.
Moliniam ąsoty, po marle balta,
Laukia anūkų šilto pieno puta.
Margoji skarelė tarp puodų tik sukas –
Kad vaikeliams duonos – druskos netrūktų.
Šelmė mintis sandalais dėvėtais
Kamaron įsmunka paslapčia paveizėti.
Ir apžvalgą pieniniai dantys įvykdo –
Cekava labai: kur skanėstas koks kybo!
Už dar vienų durų – staklės audimo,
Žiemos vakarais sekę pasakas lino.
Prisėdu ant lovos: spyruoklėse supas
Girgždėjimas, mintį grąžinęs į lūpas:
– Vaikyste, man taip Tavęs trūksta...