Kiemas

Ar pamenat tą jausmą, kai ankstyvą pavasarį ausis pasiekia pirmasis upeliūkščio čiurleninimas? Tebūnie tai tik mažas, tirpstant žiemos patalui senas šiukšles atidengiantis, neklaužada. Net nevisai švarus. Ir tekantis ne kur nors Alpėse, o tik pabodusio miesto šaligatviais...
Na, jei tą jausmą vis dėlto pamenate, tai tada jau galite susipažinti su Dominyku. Jaunu vyruku, kuris tą saulėtą popietę džiaugėsi būtent tokiu jausmu.
Sėdėjo jaunuolis savo kieme. Tarybiniais laikais statyto pilkų blokų bei sueižėjusių siūlių namo kieme. Ant senutėlio suolo, kuriame dar matėsi kadaise didinamuoju stiklu išdegintas mergaitės vardas. „Rasa“. Nors Dominykui jau dvidešimt šešeri, o apie savo garbanotų plaukų suolo draugę svajojo tik iki vienuoliktos klasės...
- Einu į parduotuvę. Parnešiu pieno, - išgirdo motinos balsą už nugaros.
Guvi pradinių klasių mokytoja namo visada grįždavo nešina pilnu mėlynu maišu. Kiek sūnus pamena, dar nuo tų laikų, kai vieną Kalėdų rytą jame rado žaislinį sunkvežimį. Dominykas tada dar tikėjo Seneliais Šalčiais.
Sūnus nieko neatsakė. Tačiau į mamą atsisuko – negalima būti atžagariam savo motinai.
Saulutė tądien išties maloniai šildė. Nors aplinkui tebesimatė neištirpusio sniego kalneliai ir vėjelis dar nebuvo šelmiškai geidulingas...
Dominykas pirštuose vartė apipuvusį ledų pagaliuką, kurį prieš gerą valandą rado visai čia pat, po suolu ir žvelgė į mokyklos stadioną. Po poros savaičių jame turėtų išdžiūti balos. O tada aplinkinių namų vaikai kaip kasmet puls žaisti futbolą.
Mėlynos akys šokinėjo žolės lopinėliais, bet nieko ypatingo aptikti nesitikėjo. Vis dėlto netrukus tolumoje sušmėžavo pažįstamas žmogaus siluetas. Dominykas atidžiau sužiuro – nejaugi tai Laimonas, tiek metų nematytas klasės draugas?
Taip, tai buvo jis. Užtikrintais žingsniais besiskinantis sau kelią pažliugusiu, bet tiesiausiu takeliu per pievą. Jaunuolis žiūrėjo į Laimoną ir jo prisiminimuose pamažu atgijo vaizdai iš mokyklos gyvenimo... Tas praeinantis žmogus visada turėjo aplinkinių pripažinimą. Nors mėgstamas buvo ne visų. Na, Dominykui Laimonas akių pernelyg nebadė.
Įsitikinęs, kad pieva eina būtent buvęs klasės draugas, vyrukas kiek pasilenkė ir, nuleidęs galvą, ėmė krapštinėti suolą. Praeivis turėjo nukeliauti sau... Bet Laimonas nebūtų Laimonu, jei jo skvarbus erelio žvilgsnis nesugebėtų pažinti veido. Kad ir aštuonerius metus nematyto. Kad ir už gero pusšimčio metrų.
Taip, žinoma, kad jis atpėdino prie suoliuko. Į Dominyko kiemą.
- Sveikas! Nebepažįsti? – Atkišo ranką, kiek sutrikdydamas ta plačiausia šypsena lygiai įdegusiame veide.
- Sveikas. Pažinau. Nors tu gerokai pasikeitei.
- Nu nežinau. Kaip kam atrodo. Matai, vieni sako, kad net labai pasikeičiau. Mama, mokytojai, net treneris taip mano. O, pavyzdžiui, užvakar buvau sutikęs Inesą. Tai ta sakė, kad išlikau lygiai toks pats. O kaip tau sekas?
- Normaliai, - atšovė Dominykas, taip ir neradęs tinkamesnio žodžio.
- Susitinki gal kartais su kuo nors iš mūsiškių?
- Na... Kad nelabai. Ai, Gvidą buvau kartą sutikęs. Prieš pusę metų gal maždaug.
- Ir kaip tas keistuolis? Vis dar toks pat? Kaip išsilaikęs?
- Gerai.
- Aaa. Aišku. Aš tai vis važinėju. Lakstau po pasaulį, taip sakant. Žinai, pas mus juk čia mokslas, nepabijokim to žodžio, apgailėtinas. Tai po pirmo kurso išskridau į Angliją... Studijuoti! Tu nepagalvok, kad aš tiems išlepėliams kokias braškes ravėsiu.
Po šių žodžių Laimonas nusijuokė. O Dominykas prisiminė draugo juoką mokyklos laikais.
- Patinka? – Paklausė svečio.
- Kas?
- Na, studijos. Anglijoj...
- Kaip čia tau pasakius... Nereikia tikėtis kažkokio stebuklo. Visi mes iš to paties molio drėbti, taip sakant. Tik ten visai kitoks pragyvenimo lygis, kitokia kultūra žmonių, tradicijos. Aišku, nėr ko norėt. Ten juk istorinės aplinkybės, politiniai įvykiai taip viską įtakojo. Nu, juk supranti. Mokykloj, kiek atsimenu, visai neblogai istoriją mokeisi. Beje, gal istoriją ir baigei?
- Kad ne...
- O ką?
- Kažkaip ne tas galvoj buvo. Gal dar baigsiu. Ką nors...
- Aha. Suprantama… Faktas, kad viskas nuo požiūrio priklauso. Ką, Afrikoj, galvoji, labai ten daug kas mokslus baigia? Ir ką, galvoji, jie mažiau dėl to laimingi? Ne. Toks jau tas žmonių sukirpimas, kaip sakoma… Tai gal kur išvažiavęs buvai? Padirbėt pavyzdžiui.
- Ne.
- Nu ir teisingai. Tegul tie anglai su airiais patys savo statybose aria. Ar ne?
Dominykas nusišypsojo. Jo delnai prakaitavo, o ledų pagaliuką pirštuose vartyti norėjosi vis greičiau ir greičiau.
Netrukus Laimonas nusimetė nuo pečių juodą kuprinę. Tada atsegė ir ištraukė odinį segtuvą. Jame buvo kelios nuotraukos, daug įmaučių su įvairiausiais užrašais, brėžiniais bei nematytom formulėm.
- Žiūrėk. Matai, kokios nesąmonės, - atvertė vieną lapą, - ir dar viskas angliškai. Iš pradžių galvojau, kad bus asta la vista beiby, bet po to įsivažiavau. Ir tu galėtum. Nėra ten taip jau sunku, kaip gali iš šono atrodyt.
- Amžių gyveni, amžių mokaisi.
- Būtent.
- Gal dar kur buvai?
- O kaipgi? Prisipažinsiu, laukiau šito klausimo. Žiūrėk, kaip tik porą nuotraukų turiu. Žinai, dėl visa ko. Jei kam reikėtų parodyti. Kartais visai praverčia. Išduosiu paslaptį – kaimo mergaites ypatingai veikia. Ypač šita. Žiūrėk, čia aš, jei neatpažįsti. Žiauriai įdegęs buvau. O dar toks babajus man jėgišką šukuoseną padaręs buvo. O šalia tai toks italas. To laivo savininkas. Bent jau man taip sakė. Visai nieko kadrelis. Kokteiliais nemokamai vaišino. Dar baseine plaukiojom. Įsivaizduoji, ten laive toks baseinas, kokio mūsų visam mieste nėra. Ne, nu ko norėt. Visai kitas lygis... Beje, gal loši fūlę dar?
- Pagainioju sviedinį retkarčiais.
- O fyntą kokį dar parodytum? A? atsimenu, visi svaigdavom tiesiog, kai per pertraukas mokyklos žvaigždė būdavai. Kertam lažybų, kad ir dabar visoj mokykloj niekas taip nemokėtų?
- Baik tu. Užtenka per kompą pasižiūrėt kaip dabar visokie dešimtmečiai varo. Kitas lygis… Kaip kad tu sakai.
- Ai. Nu gal ir gali būti. Bet vistiek gerai pavarydavai. Kas čia dar? E, gal teko kada Milane būt?
- Oi ne... – Tik nusišypsojo Dominykas, - o ką? Ten podiumais gal strikinėjai?
- Panašiai. Turėjom vieną projektėlį. Nedidelį tokį. Bet pačiam Milano centre. Tai paliko neišdildomą įspūdį. Be to, „San Siro“ stadione žiūrėjau Milano derbį. Tai pats gali įsivaizduoti koks vaizdas, kokios emocijos.
- Galiu. Jau vien per teliką žiūrint jaudulys ima...
- Taigi kad, - linktelėjo Laimonas ir pažvelgė į bent jau kelis šimtus eurų kainuojantį savo laikrodį.
Minutėlę stojo kiek nejauki tyla. Kadaise Dominykas tokios labai nemėgo. Ir stengdavosi jos kaip įmanydamas vengti. Tačiau laikai keičiasi... Galbūt todėl tylą išsklaidė ne jis, o buvęs klasės draugas:
- Gerai, Dominykai. Buvo išties malonu susitikti, paplepėti. Sėkmės tau. O aš lekiu.
- Gerai. Ir tau sėkmės.
Laimonas nužingsniavo tuo pačiu žingsniu. Apgalvotu ir užtikrintu. Tikriausiai tokiu matuos ir visą gyvenimo kelią.
Tuo tarpu Dominykas liko sėdėti ant suolo. Jo rankose šokinėjo ledų pagaliukas. O galvoje vis sukosi tos pačios mintys. Apie tai, kad yra žmonių, tokių, kaip Laimonas, kurie gyvenime daug pasiekia, daug pamato. Kiti juos gerbia. Ir pavydi. Tuo tarpu jis visą savo gyvenimą praleido šiame kieme. Sėdėdamas ant štai šio suolo. Spoksodamas dienų dienas į mokyklos stadioną.
Ir taip niekur ir nebuvo išvažiavęs. Nekeliavo nei lėktuvu, nei traukiniu, nei garlaiviu. Net dviračiu nekeliavo. O visos jo kelionės, visi žygiai, visi gyvenimo nuotykiai vyko tik galvoje.
- Dominykai, - palietė petį švelni ranka.
Vaikinas atsisuko ir išvydo savo motiną. Jis tik dabar pastebėjo, kokia ji pražilusi…
- Sūneli, parnešiau pieno. Gal eisi namo pavalgyti? Iškepiau obuolių pyragą. Bus labai skanu.
- Luktelk, mama. Aš dar čia truputį pasėdėsiu...
Albus Frenulum