laiko upė parteka

laiko upė parteka
į savo įsčias
drobulę sulanksto ir į skrynią
padeda motina
toj drobulėj
marios, mariose - žuvys
visos nugeibę
pilvais į viršų
tarp žydinčių vandens lelijų

aukštai danguje paukščių nėra
ir atrodo – niekad nebuvo
tik tušti debesys
tylutėliai verkšlena
krypties ir ribų
jų piemuo
vos pavelka kojas
taip sunkiai jis žengia
tarp dangaus ir žemės
pievų

piemuo kažką grabalioja,
ilgai čiupinėja,
kol pagaliau jam pavyksta
plonyčiu siūlu surišti
dangų ir žemę
kad avys galėtų sau plaukiot ramiai
į šiaurę ir vakarus
pirmyn ir atgal,
po pasaulį

tik atrodo, kad žemė, kad debesys, kad piemuo
kad rašau
borušė