Praskrido benamių kolonos
Virš liepžiedžiais vystančių parkų,
Ir kojos rūkų, kiek per storos,
Sumindė užmigusias valtis.

O aš išėjau pažiūrėti,
Kaip sugula žvaigždės į rytą,
Kaip suvarva lietūs už klėties
Ir suteka vienas į kitą.

Žinau, grįš benamių kolonos, –
Tapytų namų neužtenka,
Juk rūko teptukas per plonas,
Ir galas jo kreivas ir lenktas.