mintys kaip bitės
grįžta į avilį seną
lankos skęsta
vaikystės meduj

iš avinėlio akių
kančia nusruveno
kai vilkas skalavo
vilnonius raštus

meduj mintys nuskendo
laiką suverpė staklės
nereikia ragauti alaus
iš avinėlio pėdos

petelnioj kvepėjo
blynai gardžiausi
pamirkyk čirškiniuose
gardžiau nebebus

nedielioj šventoriuj
gaidžiukai giedojo
dešimt kapeikų
saldžiau nebebus

suverptas laikas
aviliai ištuštėję
lankos dar kvepia
vaikystės medum