Nuėjau į kapines. Panorau atsisveikinti su Britne. Panorau jai pasipasakoti. Panūdau savo draugei išlieti širdį ir tylomis palaukti atsakymo.
  Kapas buvo toks šviežias. Vis dar kvepėjo žemė po kuria gulėjo medinis karstas kuris norom nenorom lėmė mano gyvenimą.
  Atsisėdau ant suoliuko. Pradėjau galvoti apie tai ką norėčiau papasakoti Britnei.
- Pandora? – kažkas palietė mano petį. Atsisukusi išvydau aukštą juodbruvą vyriškį, svajingai žydromis akimis.
- Mes pažystami? – sutikusi išspaudžiau.
- Kartą kalbėjom telefonu, - švelniai nusišypsojo nepažystamasis. – Aš pranešiau jums apie jos mirtį, - galva linktelėjo į apsnigtą kapo gūbrį.
- Atsiprašau, kad neatėjau kavos, - liūdnokai nusišypsojau. – bet vis dėlto priminkite man savo vardą.
- Markas.
- Pandora.
- Žinau. Tikėjausi vieną dieną rasti jus čia.
- Kodėl?
- Nes nebuvote laidotuvėse. Galima paklausi kodėl?
- Negalėjau.
- Aišku.
  Sunėriau pirštus. Kadangi buvau be pirštinių mano rankos labai sušalo. Tai pastebėjęs Markas pasiūlė savąsias. Aš pirštines paėmiau.
- Matau turite laiko? – pasiteiravo jis ir prisėdo šalia manęs.
- Iš ko spendžiate?
- Niekas greit neišeina iš kapinių.
- Taip manot,  - jau ketinau stotis ir lėkti kaip akis išdegus, bet Markas mane sustabdė. Jis pridėjo savo karštą ranką man prie skruosto ir nusišypsojo. Tas vyras šalia manęs sėdėjo kantriai ir aš jam pajutau prieraišumą. Jis mane kažkuo traukė, Markas kažkaip atrišo mano liežuvį.
- Galima aš kreipsiuosi Tu? – pasiteiravo jis.
- Prašom, - vos girdimai sušnabždėjau.
- Kur buvai?
- Paryžiuje.
- Ir kodėl?
- Sirgau.
  Markas pažiūrėjo į mane labai keistai. Jo tonas pasikeitė per greit.
- Ką tik buvau nuėjusi susitikti su draugėmis. Jos į mane taip pat žiurėjo.
- Suprantu jas.
- Man buvo leukemija, - nei iš šio nei iš to pasakiau. Tiesiog nebeišturėjau.
- Ir dėl to išvykote į Prancūziją.
- Nenorėjau kad kas mane matytų silpną, - jau šiek tiek pyktelėjau. Kaip jis gali nesuprasti?
- Vaikiška... – suniurnėjo Markas.
- Tada taip neatrodė.
- Vis vien negaliu pateisinti jūsų...
- Pateisinti manęs? – nutraukiau savo pašnekovą vidurį minties.
- Taip.
- Nesupratau.
- Žinai nuo ko mirė Britnė?
- Ne.
- Ji mirė nuo išsekimo. Psichologinio, - žaibavo į mane akimis Markas. – Viskas prasidėjo nuo jūsų, - keistai iš draugiškas tonas tapo perdėtai oficialiu.
- Vienintelė priežastis dėl kurios nėjau į laidotuves buvo ta kad bijojau. Aš bijojau kad mane draugės kaltins dėl Britnės mirties. Pasirodo klydau... Jūs mano teisėjas.
  Markas atsistojo. Po kelių sekundžių persigalvojęs atsisėdo.
- Papasakokit.
- Man buvo truputį virš dvidešimties kai sužinojau kad sergu. Iš pradžių nusprendžiau nuvažiuoti į pusseserės vestuves ir po to pagalvoti. Po šventės kažkas trenkė man į galvą.Turiu omenį mintį kuri pradėjo zyzti galvoje. Aš nenupratau kas tai per mintis, man ji nesidavė perskaitoma. Kai galiausiai pajutau, kad metas minčiai gimti, buvau mašinoje. Nuvažiavau prie skardžio. Praėjo visa diena, o aš tik stovėjau išskėtusi rankas į jūrą. Saulė, kuri nusileido man už nugaros, įkaitino protą ir supratau ko aš bijau.
- Mirties?
- Ne. Bijojau skausmo kurį galėjau suteikti visiems tiems kurie buvo su manimi. Apie ligą pranešiau tik tėvams. Kai jiems tą pasakojau jau buvau Paryžiuje... – kai pradėjo snigti padariau pauzę. Gera buvo jausti kaip snaigės liečia mano veidą. – daugiau nei metus praleidau ligoninėje. Po visko norėjau susigražinti prarastas jėgas. Pasirinkau Londoną. Ten man patiko, tad trumpam užmiršau viską kas buvo prieš mano ligą. Dar po septynerių metų man  liga atsinaujino. Na, nevisai  ta pati. Pasikeitė vėžio forma. Nauja mano gyvenimo griovėja buvo sarkoma. – nutilau nes pajutau Marko ranką ant peties.
- Grįžai mirti? – labai tyliai paklausė jis.
- Grįžau mirti. Keistai skamba, - bandžiau nusijuokti, bet netikėtos ašaros plūstelėjo į akis, gerklėje įstrigo didžiulis kamuolys, kurio nuryti niekaip nesisekė.
  Marka suspaudė mano petį, išėmė iš mano burnos skausmingą kamuolį ir žvilgsniu paprašė tęsti.
- Taigi prieš pusmetį sužinojau kad vėl sergu. Grįžau į Paryžių. Daktarai nuleido rankas, išrašė nuskausminamųjų ir pasiūlė pasidžiaugti likusiu laiku. – nutilau. Vėl pasidarė per sunku kalbėti. Po kelių minučių susikaupusi pradėjau pasakoti: - Grįžau namo. Prieš mėnesį mano lėktuvas nusileido Los Andžele. Praleidau ten kelias dienas, o paskutinę prie vandenyno. Atskridau į Bostoną tą pačią dieną kai laidojo Britnę. Maniau neinu atsisveikinti nes bijau savo draugių. Ką tik supratau kad nėjau į laidotuves, nes nenorėjau įsivaizduoti savęs tam prakeiktam mediniam karste. Nenorėjau girdėti plaktuko kuris užkala viską kas gyva, kas gera. Nenorėjau girdėti garso kuris atima iš pasaulio grožį, - kreivai šyptelėjau. - O dabar esu čia nes norėjau kam nors išsipasakoti.
- Krištolo rūmai kas tai? – paklausė manęs Markas.
- Čia nelabai į temą, - bandžiau juokauti, bet pamačiusi pašnekovo rimtą veidą nurimau ir pati. – Krištolo rūmai tai įsivaizduojama erdvė kurioje žmogus manosi gyvenąs.
- Iš kur žinai?
- Aš Britnei atsiunčiau atviruką iš Prancūzijos. Parašiau kad gyvenu savo Krištole Paryžiuje. Aš jai paaiškinau kas tai ir paprašiau dėl manęs nesijaudinti, negalvoti apie mane ir tiesiog gyventi.
- Ji ir gyveno Krištolo rūmuose...
- Nes aš, visai to nenorėdama, pasiūliau, - nutraukiau Marką.
  Atsidusau, gražinau savo nuodėmklausiui pirštines, atsistojau. Priėjau Britnės kapą. Palinkėjau amžinybės ir nuėjau takeliu, kuris mane vedė į paskutinį mano kelią.

PABAIGA
(2007-11-09)