Pereidamas iš erdvės į erdvę nuoširdžiai stebėjausi, vis labai jausdamas, kokia  galinga Harker karieta savo dvasios tekstais. Lig šiol vis galvoje tūnojo mintis, kad galbūt ją pavadinti senuoju Radijo karietos  vardu, dabar toks poreikis atkrito. Yra dalykų, kurie nesuderinami, todėl reikia džiaugtis, kad bent nesipyksta – sugeba atsargiai, be pergalių ir pralaimėjimų, reikšti savo pažiūras ar nusistatymus ir pasilikti Savęspi. Priartėdami prie erdvės, pavadintos Ančių Virkdytojos vardu, nelauktai sutikome Jotą, A ir B. Smagūs, linksmi, gyvybingi, patenkinti savimi ir kitais, bet šauniau už raides atrodė Kandžius. Gerumo, nuoširdumo jam niekuomet nestokojo – jo tiek, kad nesutilpdamas akyse trykšta iš jų ir šviečia it prožektoriai. Ir dabar, pamatęs mane  su Tomu, tuoj: ajaj, ajai, ajai... Strik ant užpakalinių kojų ir eina panašus į gražų šuniuką gražus žmogelis pasisveikinti ir padėkoti, kad čia jam gera.
- Kandžiuk, kaip tu čia?
- Ajai, ajai, iiiii, -  ir vizgina, šluoja, karpo uodega orą, nebylių išraiškos ženklais padėdamas iškalbėti savo džiaugsmą .
- Gerai, gerai. Supratau, jog tau gera, kad mums gera., bet juk žinai, Kandžiuk, kad ir mums gera, kad tau gera. Taip ir toliau gyvenkime, Kandžiuk....
- Kandžius baigė mokslus, gavo aukščiausią įvertinimą, todėl dabar toks...
- Tikrai, Kandžiuk?
- Ajai, ajai, ajai,- vis dar ant dviejų stovėjo mažas žmogiukas, panašus į gražų šunelį.
- Gerai, Kandžiau. Labai gerai, - pagyriau, bet mažas žmogelis, panašus į šuniuką, norėjo kitų žodžių. Pažiūrėjau į raides A ir C, pažiūrėjau į Jotą.
- Dzieduli, Kandžiukas dainą surado.,- išgirdau A.
- Kokią dainą? Žalioje Žolėje jų daug. Ten ir aš surandu.
- Jis surado panelės Harker karietos  dainą, - ramiai, išmintingai pasakė Jotas..
- Jis viską suranda... Ir moka būti tuo, ką suranda,- pasakė išdykėlė B, bet nei jos žodžiai, nei Kandžiaus \\\"ajai, ajai, ajai\\\" neužkliudė. Gal todėl, kad priimta mažiau paisyti žodžius žmonių, kurie labiau neramūs ir nesutelpa savyje. Raidė B  buvo vėjo vaikas, iniciatyvi įsivelti ten, kur atrodytų  nereikia ir  niekuomet to nepadarytų Jotas. Kita verta, Tomui norėjosi greičiau pabūti Ančių Virkdytojos erdvėje po užrašu:
JEI BANDAI SURASTI NAUJĄ ERDVĘ, NIEKADA NEGALĖSI JO NELYGINTI SU SENĄJA.
Jau sakiau, kad ši erdvė mane irgi patraukė, nes atrodė, kad ji specialiai čia sukurta, kad  galima būtų sąžiningai palyginti Radijo karietą su Harker karieta, mokytis iš senosios klaidų, išmokti būti protingam ir jų nekartoti. Gal todėl ir jausmas toks – lyg būtume atėję prie altorius, kur ir šventieji, ir kryžiai, duona ir vynas, indai, ir visa, kas reikalinga mišioms. Norėjosi tikėti, kad  mums pavyks atsiminti savo nuotaikas iš praėjusio laiko ir nenuslydus įvykių paviršiumi, išsilaikyti jų esmėje
-Vežėjau,- girdžiu Tomo balsą, bet to, jaunesnio Tomo, kuomet jis kaip seniai seniai, kai dar su Radaa gyvenome vienoje gatvėje ir net jos vienoje pusėje,- Sakyk, kodėl tokia  kelionė. Kaip tu ją supranti? Ko joje ieškosi?
- Matai?- apsidžiaugė Tomas,- Ir tu, Pranuci, atsimeni. Ko gero ši erdvė tikrai padeda geriau atsiminti..
- Klausei svarbiausio. Aš ir sakiau, kad  norėčiau surasti Žmogaus širdį
- Ir prašei, kad .nesijuokčiau, nepavadinčiau išprotėjusiu seniu. Žinojau, kad tai ne pirmas bandymas surasti Žmogaus širdį. Ir vienas iš  tokių jos ieškotojų buvo Herbačiauskas. Tik paklausyk, vežėjau, kaip  jis..
Ir Tomas atsirado pozoje, kaip TUOMET.  Smagu buvo, kad ir kalba kaip TUOMET - vėl buvau koks  buvau ir Tomas vadino Vežėju..
- Tik paklausyk, vežėjau kaip jis, Herbačiauskas:
„Tautos širdies vis ieškau ir ieškau.. Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau nuo pat pradžios  vargingo gyvenimo mano. Tautos širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu  jos atrasti. Ir taip einu  per svietą  ir svajoju apie Tautos širdį..
- Ar  surado?- Išgirdau Ančių Virkdytoją.- Tikriausiai, kad ne. Perdaug  norėjo – visos Tautos širdies...
Suklusome. Tomas, sakyčiau, labiau, bet nepaisant, kad dabar mūsų buvo daugiau- buvo ir Ančių Vykdytoja, tačiau esmė nesikeitė
-  Net nežinau, kaip tau, panele, pasakius, na, o vežėjui TUOMET  sakiau: - Herbačiauskas buvo literatas. Ir pats apie save taip: „ A aš biski literatas, biski „pisorius“, biski net ir teisėjas. Tuomet, kai sakė šiuos prisipažinimo žodžius, turėjo trisdešimt dvejus metus. Po to gyveno dar trisdešimt šešerius. Bet kartoju: jis ieškojo Tautos širdies ir abu šiuos žodžius rašė didžiosiomis raidėmis..
-Nuostabu! Mano ausims tai nuostabi pasaka. Ir, ko gero, ne tik mano ausims. Visiems, kas jus, ponas Tomai girdės, tai bus pasaka, – tikėjosi sėkmės Ančių Virkdytoja.
- Kaip ta pasaka jam atrodžiusi, pabandykite suprasti iš kito prisipažinimo, - atsiliepė Tomas ir vėl kaip Radijo karietoje:
„Visi tyčiojasi iš manęs, visi man priekaištauja šaukdami: proto išsižadėjo ir vis tiek kokios ten širdies ieško. Bepročiu tapo, vienok  širdies neišsižadėjo. Kad nors  greičiau pasikartų, nustybtų! Kokios ten jam širdies reikia? Proto, mat, neužtenka. Tfu! Spjaukim visi sykiu: tegu eina sau po šimts velnių. Tfu. Baugu į jį žiūrėti – drugys ima krėsti.. Tai baidyklė, špukas, šmėkla  Tfu!, tfu! Tegu mus Viešpats Dievas nuo tokio žmogaus saugoja.
Tomas jaudinosi ir to neslėpė. Įsiklausė į erdvės tylą ir visiems mums laikas neatrodė našta: atrodė, kad  būtent taip reikia, o žodžiai- ar  jie iš anų, senų laikų, ar iš nūdienos, yra tam, kad  būtų suprasti. Geriau jų negirdėti, negu vaidinti, kad supranti. Ir atrodė, kad užstojusi tyla buvo reikalinga, kad juos suprastume, suvoktume. Galbūt net, kad perkėlę iš anos Radijo karietos, paliktume Harker karietoje...
- Prisimeni, klausiau Tomą , ką reiškia  tie „ tfu! Tfu!“. Kodėl jie atsiranda Radijo karietoje, dar jai neišvažiavus? Ar tai nereiškia pranašystės?
- Kodėl? kodėl? Ir prie ko čia pranašystės? Ir dabar galiu pasakyti, kad geriau nusiteikti niūriau, o jeigu būtų geriau tuomet- valio!. Bet gal tos tautos širdies net nėra?- pamąstė Tomas, o aš vėl kaip TUOMET:
- Gal? „Gal“ ne tas žodis. Tačiau džiaugiuosi, kad esate šalia. Juk dėl tokių žmonių specialiai scenos sukaltos, teatrų rūmai pastatyti, o Jūs, va – į karietą, šalia vežėjo.
- Sakai \\\"dėl tokių žmonių\\\", -pasigavo mano žodžius Tomas. Daugeliui žodžių scenos nereikalingos, o ar girdi juos, ar supranti, Pranuci?  
- Tomai. Čia net ne ta vieta. Suprantu apie ką tu. Palikime Kaimyną ramybėje. Negaliu  jo įtarti kažką negerą darant, o juo labiau peikti.. Tiek metų muškietininkai, tai negi po dvidešimt..  Kur dvidešimt!!! Po dvigubai daugiau negu dvidešimt metų kažkas gali pasikeisti muškietininkų santykiuose.
- Kaip naivu! Kaip naivu! - atsiduso Tomas, bet liūdėti neprireikė;
- Atsiprašau,- pasakė Ančių Virkdytoja,- Suprantu, kad kalbate apie Kaimyną. Norėčiau prisidėti ir aš prie  sveikinimo. Man  būtų malonu būti tarp tokių vyrų  Lyg iš praėjusių laikų..
- Taip, kalbam apie Kaimyną, bet.. kodėl turėtume  sveikinti? Kaip žada cepelinų balių, tai ir iki šiol vietoje  jo tik pažadai,- suklusau laukdamas kažką negerą..
- Kaimynas  jau ne tik  Kaimynas. Jis moderatorius...
- Tfu! Tfu! Ką tu čia, gražuole, paistai..
- Buvo atėjęs. Toks linksmas, smagus. Kaip Kandžiukas. Ir tik dabar sužinojau, kad į moderatorius  pakeltas..
- Kaimynas? Į  moderatorius? Na, kodėl  taip priešiškai visi nusiteikę? Kiekvieną dieną  sveikinasi, visus mano kūrinius savo parašais išrašęs..
- Tai kad prie paskutinio vietoje jo parašų tuščia, tuščia..
- Negali būti!
Prišokau prie interneto, atsiverčiau kūrinį ir... Viešpatie - ten balta, balta, nors piešk Darvino ūsus, o iš jos liejasi nepermatoma tamsa su mano žodžiais, kuriuos dar taip neseniai kalbėjau, gindamas Kaimyną - kaip tuomet man atrodę - nuo apkalbų, neteisybės, šmeižto..,
- Jis dar nesugeba ištrūkti iš savo jaunystės. Bėga, laksto, kaip jaunas, norėdamas patemti ir muškietininkų laikus.. Supraskim. O kiek daug  jis čia turi dukrų. Jaunutės, mielos, gražios, visos princesės. Atrodo, kad Kaimynui net poteriuose paliktas sakinukas:„ Ir pagirtas tarpu moterų, -girdėjau save patį ginčuose dėl Kaimyno poelgių...
Dabar visos geriausios kortos Tomo rankose. Palenkiu galvą - te kerta, dabar jau neskaudės..
Bet kažkam skauda  dar labiau, nes girdžiu, kaip iš toli,  nuo Šv. Viktorijos kalno:

Virš kranto vėjas ir laukai,
Sutemę obelys vienatvės--
O tu manęs neaplankai--
Kalnuos vingiuoja kreivos gatvės...

„ Giedrė,‘- suprantu ir žinau, kad jeigu jai liūdna, tai visai Žaliai Žolei taip pat. Giedrė leidžiasi nuo Šv. Kalno, artėja  ir jau eina žeme, kurioje  šventybes reikia rankioti ir saikėti kruopelėmis, duonos guruliukais...

Lašnoja židinio akmuo
Į mano širdį ir į žemę--
Pirkelė klaiposi kažko,
Jos melsvos durys dangų remia--

O Liūdesio Pušies rasa
Jau visą gaublį apkeliavo,

-Gerai, ot taip ir laikyk tą savo netikusią galvą,- girdžiu Tomą,-  pabandysiu dar kartą pagelbėti. Štai kokią  mintį kišu: Tas Herbačiauskas, tas biski pisorius, ieškodamas Tautos širdies surado jos ateitį, kažką iš mūsų, vežėjau, gyvenimo. Tu tik suvok, kaip šiandien tinka jo pasakyti žodžiai..
Ir Tomas  vėl, kaip TUOMT, seniai seniai:
-Šiandien reikia būti taip vadinamu „visžmogiu“, tai yra tokia YPATA, kuri būtinai privalo apie viską rašyti ir kalbėti, nors to visko ir nežinotų taip, kaip reikia. Tokie, ypač tokie didvyriai mums šiandien reikalingi. Šiandien kalvis. Padėkim, privalo būti ne tik kalviu, bet ir poetu, o kunigėlis- ne vien tik išpažinėju, bet ir visokių mokslų, visokio meno, nors ir nepripažintu (žinoma, visuomenės) daktarėliu
Tai  toks  mano tau atsakymas , vežėjau, kodėl  atėjau  į tavo karietą..  
„Apie ką jis - apie mane, ar Kaimyną,, -blogai gaudžiausi žodžių prasmėje. Bet tai mažai rūpėjo
Atėjo Astė ir pašaukė:
- Citatos  gerai, o dar geriau visas  kūrinys. Giedrė nenuleidžia  galvos taip, kaip tu. Klausyk, dzieduli:

O Liūdesio Pušies rasa
Jau visą gaublį apkeliavo,
Bet vis tik šnara, kad tąsa
Dar Pasakos -  jūružėj javo--

Virš kranto vėjas ir laukai...

- Va kaip!,- užmiršo ką panorėjęs kišti mano galvoj Tomas ir pagyrė: - Gražiai, Aste, deklamuoji. Giedrė apsidžiaugs, kad jai nereikia čia ateiti ir nematys vežėjo  su taip labai nulenkta galva. Cikras Dzievo avinėlis..