Jis buvo artojas.
Ardavo lauką,
kalbindavo nusenusį kuiną,
sukdavo suktines
atsipūsdamas.

Stebėjo gamtą
pro padūmavusios
gryčios langą.
Keikdavo
lietų ir giedrą
pakaitomis,
atsižvelgdamas
į laukų darbus.

Didžiuodavosi derlium,
o gal veikiau – savimi.
Nebuvo raštingas.
Nereikėjo.

Ilsisi
alyvų kalnelyje
vidur neartų laukų,
kuriuos tikrai būtų aręs.
Tyli.
Keikti
negali.