Geltos iškankinta pilnatis
ir pats žiemos vidurys –

tokiu laiku sniegas girgždėdavo,
nelygu senelis, pasikėlęs nuo
supamo krėslo.

– Aš ir žiema – lyg brolis ir sesuo, –
sakydavo jis, žiūrėdamas
pro raštais išvagotą lango stiklą.

Panašūs jie buvo.
Abu kuproti, abiems
sniegas ant galvos ir mintyse,
abu pamažu tirpstantys.

Mes su vaikais pasiimdavome
roges ir važiuodavome
į mišką malkų.
Bet, kartą sugrįžę, radom
namą liepsnojantį
ir besispjaudantį pelenais –

rodos, visos danguj degančios
žvaigždės lyg žiežirbos
užpuolė medinę būtį –

žiema apgavo savo brolį.