Glausk ir mylėk

- Astė sakė, kad tu. Pranuci, ją nupiešei. Aš netikiu, o ji, žiūriu, net verkti pradėjo. Kas jinai? Iš kur?
- Ir, turbūt, pušies šakelę dovanojo?- paklausiau Tomo.
- Na taip... dovanojo... –truputi sutriko Tomas, o pušies šakelė, padėta ant jo delno:

„ Pušelė ošia Pasakoj kalnų...“

- Atsargiai, Tomai, glausk ją ir mylėk. Ir neklausinėk, kas Astė, iš  kur.
- Tikrai nupiešei?- neatlyžo Tomas.
- Žalioje žolėje visi tai žino, bet, išskyrus Kaimyną, manau, nėra nė vieno, kuris tuo nuoširdžiai tikėtų. Nekalbu apie raides A ir B, bei Jotą. Tiesa, yra Giedrė su Taurija, bet Giedrė čia būna retai- į Šv. Viktorijos kalnus nuklydusi.  O Taurija?  Ji arčiau. Ateina pasižiūrėti ar neužgeso jos padovanota  Ugnis.  Va, ir gėlę padovanojusi. Kardelį.  Pasižiūrėk! Primena paukštį. Paskutinį kartą atėjo apsirišusi marga skarele. Ir liūdna, kaip ir tie jos žodeliai.

Nuaidėjo.
Išeina senelių Skarota karta.
Nebebus tos iškrakmolytos
staltiesės, to ratelio dūzgimo.
Išėjo – už rankos
                    vaikyste mana.

-Betgi tu, Pranuci, nemoki piešti, - neslūgo Tomo galvoje mintys apie Astę.
- Toks ir piešinys. Būčiau Lorencas tai gal princesę de Liven turėtume. Bet, deja, ne Tomas Lorencas, ne  Pikasas ar Žmuidzinavičius.
- Žinau, kad reikia tavimi tikėti, bet – atleisk- netikiu. Ir  Tau, ir Astei, raidėm A ir B.  Niekam nepatikėsiu. Nesaku, kad stebuklų nebūna, bet tiktai ne tokie – įtikinamai kalbėjo Tomas ir lyg apgailestaudamas:- Nereikėjo man čia ateiti, o dabar nei pririštas, nei paleistas Ir vis dėlto reikia atsisveikintai. Ne kad noriu, o kad reikia.
- O jeigu Astė paprašytų: pabūk, Tomai, paviešėk bent iki švenčių. Ar tau nesakiau, kad  greit  turėsime  Žalios Žolės karalienę?
- Kad ir sakyti nereikia, Pranuci. Kol jos neturėsite, šios keturios špagos taip ir liks įsmeigtos žemėn. Ne kas, o JI, Ugnis. pasirūpina, kad jos pabūtų, kol karalius ar karalienė atsiras. –Ir netikėtai, net iki ausų šypsenos: - Gudrus Kaimynas! Oi gudrus. Sakoma,  už vieną  muštą  kažkiek - ar ne dešimt?- nemuštų duoda. Atsimena Ixaon tanko smūgius ir špagas padėjo prie šventos Ugnis
- Nesupratau, Tomai.
- Rinkiminės kampanijos metu bet kokie ginklai visuomet labai pavojingi.
- Kalbi apie karalienės rinkimus...
- Ar karaliaus. Kaimynui naudingiau, kad  būtų išrinkta karalienė. Pasitiki savo apsukrumu ir suvokia, kad prie jos prieiti bus lengviau... Ot, ir trūbija : balsuokite už ją, o pats mokosi šokti gervių šokį..
- Gervių šokį? Ne! ne! Tu kažko nesupratai, Tomai. Kaimynas sąžiningai laukia, kad atsirastų Žalioje Žolėje nors vienas tikras muškietininkas. Iš manęs ko besitikėsi? Jau burbulas, gal tik prisiminimams tinkamas.
- Tai, kokiu jį čia matai, tai vis matai scenoje, vaidinime.  Pažiūrėk, Pranuci į vaidintojų sąrašėlį, ar yra  jis ten  ar –ne? Yra. Ir kitaip net būti negalėjo. Artėja tūkstantmečio sukaktis, kai Šv. Brunonas „ Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių“  nukeliavo į dangų.  Palankesnės progos sugrįžti iš TEN tiesiog nesugalvosi.  Bet tai tu nesugalvosi,  aš – ne, o Kaimynas... Oi, gudrus, oi  gudrus.,- mįslingai liudijo Tomas. .
- Kam „ sugrįžti iš TEN“?
- Miško žvėris žiūri į mišką , Kaimynas gi – į Karalių Mindaugą.  Kodėl nepasinaudoti gera istorine proga ir bent nepabandyti sugrįžti karaliumi? Kodėl? Kaimynas gabus aktorius, o turint išprusinta nuojauta ateičiai - tai labai svarbus ateities  žmogus. Nesunkiai įsivaizduoju ji karaliaus Mindaugo vietoje.
- Taigi, kad įsivaizduoji! Kad tave kur, Tomai. Niekus tauški, o aš klausau, kaip neišmanėlis, kaip dundukas...
- Pasakiau, kas man atrodė, kad reikia pasakyti ir tu jau gali mokytis gervės šokio, kad Žalios Žolės sostinei tapus Karšuvos giriai neatrodytum ten kaip vežėjas, kaip Žemaitės Jonas- taigis, taigis,- buvo atkalus savo įsitikinimuose Tomas, net  neatrodė, kad galėčiau bet kiek atremti jo žodžius, užstodamas savimi Kaimyną..
- Dabar, Tomai, žinau, kodėl man taip dažnai širdį skauda. Tiek daug visokiausių kalbų išgirdusi, kad persipildė ir pradeda  siūlės trūkinėti – plyšeliai, plyšeliai... Ir nieko nuostabaus, kad atsiranda tokios giesmės:

dzingul dzingul- kojomis į priekį
dzingul, dzingul- ačiū už gėles..
Veža baliuj Dievo avinėli
Kryžium pasipuošius
Aukso karieta..-

Ir tuomet man labai gera matyti, kad jaunimas atranda nuostabių dalykų.
- Ir man gera.- sutiko Tomas. – Aš net daugiau negu kiti stebiuosi Harker tau padovanota  karieta. Patinka  karietos  erdvės - vienoje taip jautiesi, kitoje taip.. Kažkas jose muzikuoja ir tu privalai klausyti tos muziko, girdėti ir mokėti suprasti... Pagaliau- ir save atsiminti. Beveik patikėjau, kad ši karieta, taip neapdairiai padovanota tau, ji nesuduš.. Sakyk, kokia iš tų erdvių tau labiausiai įtikusi. Ir bendrai- kaip  įsivaizduoji Harker karietos keliones?
Apsidžiaugiau, kad Tomas atsitraukė nuo kabos apie Kaimyną. Buvo įdomu ir tai, kad atsiminiau, jog to paties Tomas klausė seniai seniai, kai su Radaa gyvenome vienoje gatvėje ir netgi  toje pačioje jos pusėje, iš kur pirmą kartą išvažiavo senoji Radijo karieta. „Amžina atilsį tau, sudužėle - atsidusau sieloje  prie vis neatsakyto klausimo: kodėl sudužai? kuo neįtikau?
Nieko nepasakiau apie Harker karietos  būsimas keliones, tačiau yra jau dalykų, kurių nenoriu nutylėti.
- Man labai gera, Tomai, pabūti erdvėje po užrašu: „Jei bandai susirasti naują erdvę, niekad negalėsi jos nelyginti su senąja“.
- Po juo Ančių Virkdytojo parašas?
- Taip, Tomai. Tą užrašą ji,  Ančių Virkdytoja., pasufleravo. Žinojo, kad esu sudaužęs mūsų senąją, kurią vadinome Radijo karieta ir džiaugėsi, kad gamtoje ir visakur yra toks  procesas, kaip EVOLIUCIJA. Atrodė, dėkoja, kad ačiū Dievui, taip atsitiko. Tokios užuojautos dar niekuomet nebuvau girdėjęs, bet net nepyktelėjau. Ir dabar, kai  Ančių Virkdytojos erdvę suradau karietoje, ji mane traukia. Joje man gera. Pati Virkdytoja ją  vadina  DARVINO ŪSŲ erdve..
- Kodėl? suskato žinoti.
- Reikėtų  jos paklausti, Tik žinau, kad labiau gerbė senus vadovėlius, kur pasak  jos “ Darvinas  su nupaišytais ūsais.“ O trumpai apie save taip:

Visada vienu žingsniu priekyje, nors jo taip ir nepavyksta nužengti.

Bet, et, kam apie tai kalbėti, kai Darvino Ūsų erdvė čia pat. Eime, Tomai, - pakviečiau,- Manau, kalba bus nuoširdesnė.
Tomas pakilo, neužmiršęs pasiimti padovanotą pušies šakelę ir supratau, kad dar čia pabus, tikėdamasis kartu su Aste pasižiūrėti gervių meilės šokio karalienės mieste- Karšuvos girioje, kuris nuo tol lyg ir Žalios Žolės sostinė.  Kur karaliai, karalienės ten ir valstybių sostinės. Taip jau visuomet ir Žalia žolė neišimtis.

Skaidrumo ilgiuos, ne gudrumo,
paprastos Išminties –
tikėkit, vaikeliai,
neapakit...
      
                   / Taurija /
Pelėda