Be pavadinimo

Lėtai pramerkiu akis. Skauda. Nežinau ką. Viską. Matau lyg pro rūką. Akyse vėl tamsa.

Pabundu. Aplinkui šviesu. Esu kambaryje. Balti tapetai, baltos lubos. „Kur aš? Danguje?“ – pagalvoju ir mintyse nusišypsau iš savo sąmojo. Man uždėta deguonies kaukė (mokiausi mokykloje apie jas ir kitokius medicinos įrenginius). Jaučiu, kaip šviežias oras laisvai liejasi į plaučius. Ligoninė. Pro duris įžengia pusamžis vyras vilkintis baltu chalatu ir prisisegęs kortelę. Matyt, daktaras.

Priėjęs pašviečia žibintuvėliu į akis ir kažką užsirašo. Vėliau ramiu balsu pasisveikina:

– Sveikas sugrįžęs, Andriau.

Kalbėti, savaime suprantama, negaliu. Stebiu gydytoją. Patikrinęs aparatus bei lašelinę, išeina. Prieš užverdamas duris dar parodo man aukštyn pakeltą nykštį.

„Įdomu, kas man davė kraujo?“ – susimąstau. Galvoje aidu suskamba žodžiai: „Kraujas, kraujas, kraujas...“ Akyse vėl tamsu.

Išaušus rytui vėl atėjo tas pats daktaras. Vos pravėręs duris linksmai pasisveikino. Nežymiai jam šyptelėjau. Priėjęs arčiau nuėmė deguonies kaukę. „Pagaliau,“ – pagalvojau.

– Šiandien atliksime kelis tyrimus ir sužinosime, ar jau galime perkelti tave į reabilitacijos skyrių.
Palinkęs arčiau mirktelėjo tyliai sušnabždėdamas:
– Pasistengsiu surasti tau gražią palatos draugę.
Mane tai prajuokino, bet mintyse sutikau. Norėjau kuo greičiau atsikelti iš lovos.
Įdomu, kodėl mama ir tėtis dar neatėjo?

Daktarui išėjus, stengiaus prisiminti tai, kas įvyko, bandžiau suprasti, kodėl aš čia. Viskas, ką prisimenu, buvo tik tai, kad mama ir tėtis mane vežė į treniruotę. Kai privažiavome LVJC (Lietuvos vaikų ir jaunimo centras), sankryžoje pasukome į kairę.

Po to prisimenu tik ryškias šviesas...
Trumpą automobilio signalą...
Tamsą...

Pabudau čia, šioje palatoje. Tik dabar pradėjau suvokti, kas nutiko. Apėmė mintis, kad tėvų nebėra. Stengiausi atsikelti ir juos surasti. Vaizduotėje mačiau jų veidus, girdėjau nebylų savo riksmą: „mama! tėti!\". Verkiau.

Į palatą įbėgo seselė. Puolė mane raminti, laikyti, kad neišlipčiau iš lovos. Po akimirkos pasirodė ir daktaras. Suleido vaistų. Nurimau. Vėl apėmė miegas. Stengiausi jam priešintis ir atsikelti, išlipti iš lovos. Ėmė suktis galva, akyse mirguliavo, vaizdas liejosi. Mintyse vos girdimai ištariau : „mama... tėti...“.

Tamsa.

Vėliau daktaras Romas papasakojo man, kas įvyko. Visa tą laiką šalia jo stovėjo seselė ir policininkas.
– Tavo tėvai ir avarijos kaltininkas žuvo. Stebuklas, kad tu likai gyvas, – ramiai ir vos ne pašnibždom pasakė daktaras.
„Stebuklas? Geriau jau būčiau su jais nukeliavęs anapilin! Koks čia tau stebuklas, žąsine!?” – pagalvojau ir pravirkau. Negalėjau sustot verkęs, vis mačiau tėvų veidus mintyse, girdėjau mamos ir tėčio balsus. „Kodėl? Kodėl man, ne ne ne, to negali būti. Mama! Tėti!” – stengiausi save įtikinėti, jog to nebuvo, kad sapnuoju labai tikrovišką sapną. Jų nebėra, o aš likau. Nežinau, kodėl, tiesiog likau.
        Man apsiraminus daktaras pasiteiravo, ar turėsiu jėgų ir ar galėsiu policininkui atakyti į keletą klausimų. Sutikau. Policininkui pateikiant įvairius idiotiškus kalusimus, elgiausi ramiai, atsakinėjau dažniausiai tik „neprisimenu“ arba „nemačiau“.
       Policininkui išėjus pro duris įbėgo daugybė žurnalistų su mikrofonais ir blonknotais. Jie ėmė mane klausinėti, bet nė vieno klausimo taip ir nesupratau. Spustelėjau seselės iškvietimo mygtuką ir atbėgus seselė visus išvijo. Kurį laiką likau vienas.

Tuk... Tuk...

        Kažkas pasibeldė į duris. Į palatą įėjo neaukšta, šviesių, garbanotų plaukų, liekna, išraiškingos figūros moteris. Ją pamatęs pagalvojau apie Shakirą, matyt, ji turėjo jos bruožų.
„ Andrius Karlonas? – pasiteiravo ir aš tik linktelėjau galvą. – Labas, aš Diana, – pasisveikino ir padavė ranką. Paspaudžiau. – Norėjau paklausti, gal galėtum duoti interviu „Lietuvos Ryto“ redakcijai apie nutikusį įvykį?
      Kiek pagalvojau ir nusprendžiau, kad ši moteris interviu gaus.
– Taip, – atsakiau.
Žurnalistė prisėdo šalia, pajutau gaivų žalios arbatos kvapą, išsitraukė diktofoną, jį įjungė ir padėjo ant spintelės. Tada atsisuko į mane ir nusišypsojo.
– Pradedam? – paklausė.
Linktelėjau.

Kitą dieną, ryte, į palatą įėjo daktaras nešinas laikraščiu.
– Labas rytas, stipruoli. Kaip jautiesi? – linksmai pasisveikino.
– Noriu kuo greičiau nešdintis iš šios lovos. Kur ta panelė, kur man žadėjot? – pajuokavau.
Daktaras nusijuokė.
– Nesijaudink, rytoj tave perkelsiu į kitą skyrių, ten ir sutvarkysim mūsų reikalus. O iki tol imk ir paskaityk, – padavė laikraštį.
Pirmajame „Lietuvos ryto“ puslapyje buvo trijų žmonių nuotrauka. Mano, mamos ir tėčio. Po nuotrauka parašytas didžiuli straipsnis. Labai nustebau. Pradėjau skaityti. „Reikėtų paskambinti tai moteriai, kuri vakar ėmė iš manęs interviu. Padėkoti,“ – pagalvojau beskaitydamas. Tačiau skambinti nereikėjo, nes po keletos minučių į palatą įėjo daugybė žmonių. Priešais juos buvo reporterė Diana. Rankose ji laikė glėbį rožių.
– Labas, Andriau. „Lietuvos rytas“ atėjo tavęs aplankyti ir palinkėti greičiau pasveikti! – ji padavė man rožes ir pabučiavo į skruostą. Likusieji žmonės taip pat sveikino, linkėjo greičiau atsigauti. Visiems labai dėkojau ir, jiems išeinant, atsisveikinau su kiekvienu iš jų. Diana išėjo paskutinė.
– Dėkui už interviu. Jeigu kada nors ko nors prireiks – skambink, – ji išsitraukė kortelę iš kišenės ir padavė man. Tada nusišypsojo ir mirktelėjo.
– Būtinai, – atsakiau ir, lydėdamas ją akimis, mačiau išeinančią.

Po truputį sveikata ėmė gerėti, ir gydytojas buvo labai patenkintas. Tačiau galvoje vis sukosi klausimas: „Ką man dabar reikės daryti išėjus?“. Galvojau ištisas dienas, bet atsakymo taip ir neradau.

Atėjo laikas, kai mane paleido iš ligoninės. Nieko nelaukęs nuvažiavau į kapus pas tėvus. Matydamas ant akmens užrašytus savo mamos ir tėčio vardus, tvardytis negalėjau. Norėjau prie jų atsigulti ir būti šalia. Nepalikti jų niekada. Keletą valandų praleidau su jais, kol galiausiai teko eiti namo. Vienam.

Prieš išeidamas aplankiau žmogaus, pakeitusio mano gyvenimą, kapą. Priėjęs prie antkapio padėjau savo šeimos nuotrauką ir užrašiau ant jos: „Ilsėkis ramybėje“, o apačioje „Dieve, neleisk mūs sugundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.“
Jen