Daužiaus, šaukiau į aidą atsimušus
Kaip stiklą kietakaktį iš eilių.
Sunku suvokt, kad pralaimėjau mūšį,
Kovodama prieš Meilę be šarvų.
Negali būt, negali taip įvykti -
Ilgai ėjau įkaitintu taku,
Pasišaipydama, kad nusispjaut į Mirtį,
Jeigu prie karsto atsiklaupsi Tu.
Laikiau tvirtai apglėbus tokį trapų,
Jaučiau - dar reikalinga Tau esu,
Bet pasirodo tik buvau apakus
Už realybės po skaidriu ledu.
Ak, nereikėjo ledo išdaužyti -
Krislai - aštriausi ašarų lašai.
Kai duria jie -tuoj ima eilės lyti :
Tiktai skaudu, kad nieko nepakeis.