aš nevarau nakties, nors ji apniukus –
suslėgtomis minutėm drebina mintis,
kad vaizdiniai pašėltų atvirukais,
kol drėgnos akys budi, laukdamos, kol švis.

nebebaru dalios, nors ji tokia sulinkus:
vis sukteli lyg nejučiom vagis.
regiu, kaip lempos paryčiais išblunka,
kai raidės liejasi ir šokčioja po tris.

jau nieko neprašau – sau gailesčio neliko,
tiktai meldžiu apsaugoti kitus
nuo tų minčių – gličios nakties naviko,
kada liga atsiverčia vokus.