-Ei, tu, pupa, už kiek  susitarsim?- švokščia vulgarus tipas,- kokia valiuta skaičiuosime? Girdėjau, kad jūs, gatvinės, dabar gerokai pakėlėt kainas. Galvojat, laisvė, demokratija, užsieniečių daugiau- tai galite išsikalinėti .Ko laužaisi, lipk iš mašinos ir eime į mano sunkvežimį,-pradaręs mašinos duris ciniškai spokso nepažįstamas žmogėnas. Tik dabar supratusi, apie ką vapalioja tas vulgarus chamas, mergina išsigąsta, kad jis neklausydamas jokių paaiškinimų, ims dar agresyviau kabinėtis.
-Atstok nuo merginos, ji mano draugė ir važiuoja kartu,-  tvirtai skamba  Karolio balsas.
-Kokia ji tavo draugė, žiurkė,- vulgariai šaiposi tipas,-bobą ir vaikus namie palikęs, įsisodinai kažkokią šliundrelę ir lyg apspangęs vepi, pats nesuprasdamas ką. Suprantu, kainą keliat, bet nieko neišeis, daugiau už minimumą negausit. Eime greičiau, nes jau baigia nupjautus medžius patraukti.
-Gyvuly, tuoj gausi į snukį,-ryžtingai grasina vairuotojas,- dink iš čia, nelauk, kol aš išlipsiu iš mašinos.
-Gerai, pasitraukiu, tik, žiūrėk, kad tavo boba nesužinotų, kokią tu čia kekšę sušilimui vežiojiesi,-grubiai išsiviepęs sapalioja žmogėnas. Tada stipriai trenkęs durelėmis demonstratyviai nusispjauna.
-Gyvulys,-pakartoja Karolis,- nieko švento nebelikę. Aplink vien tik purvas, jokio šviesesnio saulės spindulėlio. Nebijok, neleisiu tavęs skriausti.
-Nebijau, tikiu...Taip, kai kurie žmonės labai pikti, grubūs, žiaurūs, kaip tie alkani  vilkai, apie kuriuos kažkada vaikystėje pasakojo senelis Marcelinas. Slankioja ir ieško silpnesnių už save, tų, kuriuos galėtų įžeisti, pažeminti, nuskriausti ar net sudraskyti,- žiūrėdama į vakaro tamsos nudažytą langą   tyliai šnibžda ji...

Praėjo mėnuo, kai mažasis Saulės Zuikutis keliauja iš vienos Spanguolinės šeimos į kitą. Maža mėlynakė mergaitė, visur su savimi besinešiojanti kailinę zuikio kepurę, tapo  kaimo žmonių gailesčio, šilumos ir švelnumo simboliu. Namuose, kuriuose ji apsigyvendavo, pralinksmėdavo, tarsi nušvisdavo žmonių veidai ir nuslūgdavo pyktis. Audra, jos pačios prašoma, buvo išvežta gydytis, Viktorienės Arūnėlis ėmė šypsotis, net panelės mokytojos mušeika ožka, mergaitės pavaišinta mėtiniu saldainiu, tapo rami lyg ėriukas. Senieji Marcelinai pasiūlė, kad mergaitė visam laikui liktų su jais, nes tas mažytis saulės spindulėlis sušildė jų vienišus namus. Bet moterėlės, vėl skubiai pasitarusios, nusprendė, kad ir toliau būtina vykdyti sutarties sąlygas, o vėliau gal ir bus  įmanoma ką nors pakeisti.
...  Mergaitė ketvirta diena gyvenanti jaukiuose Teresėlės namuose. Jau pirmąjį vakarą švariai išmaudyta ir šiltai apkamšyta, ji kartojo vaikiškos maldelės žodžius. Teresėlė nuoširdžiai ėmėsi rūpintis vaiko dvasiniu auklėjimu: pasakojo apie gerąjį Dievulį ir mokė poterėlių,   padovanojo mergaitei sidabrinį kryželį, taip pat nupirkusi balto šilko, ėmėsi  siūti jai suknelę į bažnyčią. Mažajai tai buvo tarsi  smagus žaidimas, kuriuo ji labai nuoširdžiai patikėjusi.Bet idiliškas šeimos gyvenimas truko neilgai. Kitą rytą prie namų sustojusi prabangi mašina-pasirodo, tai Teresėlės dukra Nijolė, gyvenanti dideliame mieste, atvažiavo aplankyti tėvų ir atvežė jiems prabangią dovaną, sujaukusią įsivyravusią ramybę. Iš mašinos ropšte išrėplino milžiniškas, šunį primenantis žvėris, pažabotas blizgančiu metaliniu antsnukiu .Juodas, saulėje blizgantis ilgas jo kailis beveik siekė kelius, o gigantiškos kojos lyg milžiniškos antikinės kolonos jungė stiprų ir galingą gyvulio kūną.
-Baskervili, geras šuo, protingas šuo, pavargai kelionėje, palak vandens,- nuėmusi antsnukį  kišo vandens dubenį atvykėlė.-Tėveliai, nesibaiminkite, jis tik atrodo piktas, bet šiaip jis labai geras šuo, tikras katinėlis. O koks protingas, viską daro, ką paliepsi, sargus, joks svetimas neįeis į jūsų kiemą, tvarkingas, žino vietą, kur atlikti gamtinius reikalus.  Bus geras jūsų draugas,-lyg iš knygos beldė dukra, kol atsisukusi atgal už savęs pamatė tuščią kiemą. Nesuprasdama, kas atsitiko, atsigręžė į trobą, kur tolumoje bolavo prie  langų priplotas artimųjų nosys, o Teresėlė rankoje laikydama žvakę garsiai meldėsi. Namiškiai atrakino duris ir įleido dukrą į vidų tik tada, kai  ji pririšusi siaubūną prie medžio vėl užmovė jam antsnukį. Ilgai dar ramino, guodė  išsigandusius tėvus atvykėlė, bet šie tik gaudė orą ir gėrė vandenį, prilašinę į jį valerijono. Teresėlė ėmusi ripuoti, kad dukrelė nutarė atsikratyti tėvais, atvežusi į namus žvėrį, kuris perkąs gerkles visiems, įžengusiems į kiemą. Tuo metu gigantiškas kelių veislių mišrūnas išsitempė kieme,  po obelimi, ir išvargęs  ramiai pūtė į ausį.
Paaiškėjo, kad mažą šuniuką prieš porą metų  į namus parnešęs žentas (aistringas detektyvų mėgėjas) ir įtikinęs visus, kad šis neaugsiąs didelis.  Po metų šunėkas tapęs tikru kiemo  ir namo Baskerviliu: nei vienas kaimynas nebebuvo ramus dėl savo batų, kelnių ar ilgesnių sijonų. Kartą per savaitę laiptinėje duždavo stiklai, skambėdavo siaubo ir pagalbos riksmai, kvepėdavo vaistais. Baskerviliui ypač patikdavo laukti vaišingųjų kaimynų, po darbo grįžtančių iš prekybos centrų: jis iš tolo užuosdavo būsimas aukas, krepšelyje slapta gabenančias dešrigalį ar kvepiantį sūrį, kurį šuo tiesiog dievino. Gyventojai ilgai taikstėsi su siaubūno išpuoliais, nes šis buvęs geriausia apsauga nuo vagių ar įsilaužėlių, kokių  dideliame mieste tikrai netrūko. Tokie keli ilgapirščiai po ,,malonaus“ susitikimo su žvėrimi skubiai atsidūrė greitosios pagalbos skyriuje. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad šuo beprotiškai mylėjo vaikus, ypač tuos, mažesniuosius. Nuskriaudusiems vaiką grėsdavo rimta bėda. Kartą pirmojo aukšto gyventojai palikę miegantį vaiką trumpam nubėgo į parduotuvę, bet mažylis pabudęs ir ėmęs verkti. Baskervilis šoko vaikui į pagalbą: piktai lodamas sukėlė visą namą, tada nepajėgdamas įveikti medinių durų puolė jas nagais ir dantimis. Grįžę į namus šeimininkai pamatė baisų vaizdą: naujosios jų buto durys virtusios tiesiog sugriaužta barikada. Visur drožlės, atplaišos, skeveldros, rėžiai, virtę skylėmis ir apsiputojęs šuo. Baskervilis, įsitikinęs, kad dabar tikrai bus pasirūpinta vaiku, oriai apsisukęs mostelėjo ilga uodega ir nurepečkojo namo. Gyventojai apskaičiavę visus pliusus ir minusus nutarė, kad jų namų saugumu nuo šiol rūpinsis saugos tarnyba, o siaubūną nedelsiant būtina išgabenti. Kiemo vaikai, supratę, kad neteks ištikimo draugo, pasipriešino tėvų sprendimui, bet šių neperkalbėjo: šunį tuojau pat būtina išgabenti į kaimą, kur jam būsią  erdvu, laisva ir patogu. Taip Baskervilis atsidūrė Teresėlės kieme.
-Slibinas. Papjaus naktį,- beviltiškai mojavo rankomis senoji,- gerkles perkąs, sudraskys. Nijolyte, dukrele, ar mes tavęs mažos  nemylėjom, kad tu mus taip baudi senatvėje. Dieve, dieve, tėvai, sakyk ką nors,- baksnoja vyrą, nedrąsiai susigūžusį ant suolo.
-Ubagais išeisim, kiek šitas žvėris suės, daugiau už karvę, ir šieno tu jam nepaduosi. Pensijos neužteks,- aimanavo senasis, užsiėmęs už krūtinės.
-Tėveliuk,- šalia pritūpusi meilikavo dukra,-ėdalo mes jam nupirksim, paskiepysim, kai reikės, vitaminų atvešim.
-Tu geriau mums su motina vitaminų atvežtum, o ne šunį jais šertum. Mažai pėriau tave, dukra, oi mažai,- pyktelėjo tėvas,- tai dabar diržą nusijuosiu.
-Jėzus  Marija,- suklykė motina žiūrėdama pro langą,-žmonės, gelbėkit vaiką.
Ant milžiniškos gyvūno nugaros sėdėjo maža mergaitė ir makaluodama kojytėmis, tarsi jodama ant kupranugario nugaros, pasišokinėdama garsiai dainavo:
-Džig džig džig į turgų jojau,
Barankėlių pirkti.
Didelių neradau,
O mažyčių nepirkau.
Seneliai sustingę iš siaubo žiūrėjo, kaip šuo nusižiovavo demonstruodamas galingus žandikaulius, o vėliau plačiu lyg lopeta liežuviu apsilaižęs prigulė žolėje, net nejausdamas menko svorio ant savo nugaros.
-Miegosi, šunyti, miegosi,- glostė žvėrį mergaitė,- zuikutis tave pakutens, išdykėlis šuniukas, išgąsdino Teresėlę,- paskendo šuns kailyje mažoji. Šuo ėmė vartytis žolėje, letenomis  gaudė jį glostančią mergaitę, uostinėjo, laižė jos veidelį, rankas, kojas. Mergaitė, prigulusi šalia, krykštė iš džiaugsmo, juokėsi, tampė jo atlėpusias ausis. Teresėlė persižegnojusi  liepė dukrai nedelsiant ištraukti vaiką iš to slibino nasrų ir įkišus atgal į mašiną vežti , kur akys mato. Baskervilis, tarsi supratęs, kad kalbama apie jį , ėmė piktai šieptis, kai šeimininkė pabandė paimti mergaitę. Krykščianti mažoji taip pat nenorėjo skirtis  su naujuoju draugu, todėl apkabino šunį ir pakėlusi didelę ausį  šnibždėjo į ją vaikišką burtažodį:
-Šuniukas bus geras. Zuikutis jį labai mylės, Teresėlė paglostys šuniuką ir jis daugiau niekur nevažiuos.
Galiausiai buvo nuspręsta pabaisą stora karvės grandine pririšti prie daržinės durų, o ant kiemo vartelių pritvirtinti užrašą:,, Atsargiai, piktas slibinas.“ Deja, grandinė neatlaikė nei pirmojo vakaro. Užgiedojus kaimynų gaidžiams Baskervilis stipriai patraukęs perpus perplėšė metalinę grandinę ir šuoliais pasileido ant tvoros, kur visu grožiu puikavosi veterinaro gaidys Teroristas. Medinė tvora, neatlaikiusi svorio, griuvo ant šono, o šuo pabandęs apžioti gaidžio galvą gavo snapu į tarpuakį. Baskervilis ar tai nuo kirčio, ar tai nuo  netikėto pasipriešinimo, sutriko ir užkaukė storu, širdį veriančiu balsu . Per kaimą nusirito grėsminga staugimo banga, nuo kurios šiurpo oda ir piestu stojosi plaukai. Tuojau pat pasklido po kaimą žinia, kad Marcelino pati Antosėlė bobeles įspėjanti, kad tikriausiai pats šėtonas Spanguolinės pelkėse vestuves kelia, bet niekur nuotakos neranda. Visoms netekėjusioms merginoms ir jaunoms moterims būtina nedelsiant pasislėpti namuose  ir melstis tris paras, kol nelabasis, susiradęs kokią pelkių laumę, iškelsiąs vestuves.
Kitą rytą Teresėlė, eidama į kiemą,  iš kamaros pasiėmė seną nuskilusią ližę. Atkišusi ją  kaip automatą senoji  lėtai ištipeno į kiemą. Šuns niekur nebuvo matyti. Teresėlė pasižiūrėjo daržinėje, tvarte, žvilgtelėjo net į užrakintą rūsį, apsidairė sode- slibinas buvo dingęs. ,,Ačiū, dievui,- pagalvojo Teresėlė,-gal šėtonas į namus patraukė. Šunys iš toli gali sugrįžti.“ Senoji lengviau atsikvėpė ir ...staiga priešais save pamatė milžiniškus žvėries nasrus. Šūksnis beviltiškai sustingo moters lūpose. Šuo, užkrovęs savo gauruotas priekines letenas ant liaunos Teresėlės krūtinės,   laižė jos nosį, lūpas, akis, plaukus. Senoji baisiausiai išsigandusi ir neatlaikiusi milžiniško svorio tiesiog susmuko kur stovėjusi. Tada Baskervilis ėmėsi tikros rytinio prausimo procedūros: šiurkščiu liežuviu laižė moterėlės veidą, rankas, kojas. Prispausta Teresėlė net nebandė gintis,  tik sukinėdama susivėlusią galvą gurkšniais gaudė orą.
Sukilę namiškiai puolė ginti senosios.  Ši, išgelbėta ir nunešta į lovą, tik kvailai markstėsi ir kikeno, nieko dorai negalėdama paaiškinti. Vyras keiksnodamas išsitraukė slapta laikomą medžioklinį ir ėmė spintoje ieškoti šovinių, bet Teresėlė stvėrė iš jo rankų ginklą ir lėtai  skiemenuodama žodžius pasakė, kad nuo šiol slibinas gyvensiąs jų namuose ir du kartus per dieną gausiąs ėsti.


Lietus liovėsi. Kelias jau buvo laisvas. Mašinos pamažu tvarkinga eilute pajudėjo iš vietos, tarsi susegdamos ilgą nusitęsusią grandinę, mirksinčią vakaro tamsoje. Toli liko didelio, pasipūtusio miesto žiburiai, spindinčiai ryškūs ir provokuojamai iššaukiantys. Ten- kitas pasaulis, kitas gyvenimas su savomis elgesio taisyklėmis, savomis padorumo normomis, neretai sunkiai suprantamomis mažam žmogeliui iš eilinio rajono miesteliūkščio.Ji  skubėjo į savąjį  pasaulį, į savuosius namus...