Karilė pasakė:
- O galėtumėt ir Tomą Vaisietą atsiviliot į Žalią Žolę...
Giedrė pasidžiaugė:
- Ir Tomas Vaisieta, ir Jaunystės gėlynas, ir žavioji mūsų Kvinta. Tegu sau girgžda metai, tik ne ta Karieta, kuria galima nuvažiuoti nors ir į pačią jaunystę.
- Gera čia pabūti,- pasilenkė prie Ugnies Taurija. O aukštai viršum karietos šviečia Ramunės stebuklinga lazdele įrašyti žodžiai:

nieko
kas būtų ne tavo

- Dzieduli, neužmiršk,- pasergi mano atmintį Astė. Ji žino, kad kiekvieną kartą juos perskaitęs, sugebu praplėsti jų prasmę; atrodo, dangaus būties juose atsiranda daugiau, o Betlėjaus žvaigždę regėję karaliai, susižvalgo ir sako:
- Gimė kažkas šviesaus ir gero. Bet kas?

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug – ir ne,-

niūniuoja panosėje senos karietos dvieilį Tomas Vaisieta ir, regisi, kad jam tai padeda atsiminti.
- Nejau manai, kad pamiršau Citata? Niekados. Ir mūs bendrus draugus gerai prisimenu. Ak, mielas žmogau, kaip gera būtų juos sutikt Žalioj Žolėj. Įdomus laikas buvo ten. Diskutuodavom lig paryčių. Pažadinai ilgesį, Vaisieta.
Ir lyg atsiliepdamas į Kaimyno žodžius, dzingtelėjo bažnyčios varpas. Bet toli. Ar tik ne Griškabūdyje?
- Jau? Tikriausiai, kad „JAU“, - pašoko Kaimynas ir atsigręžęs ton pusėn, persižegnojo. – Ji, Dalia –Regina Kardauskienė, mano mokytoja. Kaip čia dabar- mirė?- nenorėjo tikėti Kaimynas, bet Griškabūdis su jo bažnytiniu skambalu tik priartėjo.
Persižegnojau ir aš: iš tikrųjų, kaip čia dabar? Trejais metais už mane jaunesnė, o va, jau ne savo žingsniais į bažnyčią ir toliau, toliau. Net į Griškabūdžio kapines.
- O! Ką matau,- netikėtai pasigirsta laimingas jaunos merginos balsas ir... Dieve mano! Ją pažinau. Tai Ančių Virkdytoja. Kai ateinu prie jos eilėraščių, tai leidžia juos suprasti, kaip noriu. Tokios laisvės žmoguje nebuvau matęs. Būdama laisva dovanoja tau ne pačią laisvę, o galimybę sukurti ją tokioje apimtyje, kiek įsigeisi.
- Bijok manęs! Matai, kokia kaukulė! Nemanyk, kad anties.
- Negąsdink, Gabija.- buvau narsus, ir jokios baimės. Ogi jokios! Žiūrėjau į žmogaus kaukulę Ančių Virkdytojos rankose ir linksmai kalbėjau, gerokai pameluodamas, kad mokausi priprasti prie savęs tokio, kokį ji savo rankose turi: - Visai gražus, - gyriausi ir kaip muškietininkų laikas: - ar ne todėl, kad ją laiko tokia miela, graži, gundanti mergina?
- O tu žinai, Pelėda, kiek tokių „kavalierių“ mano namuose buvo? Kitose kapines tiek jų nesurasi. Dabar jau- ne. Bet anksčiau, na, patikėk! Nepatikėsi, pradėsiu verkti.
-Tikiu, - ir prisiminiau, kaip tuomet, Kaišiadoryse:

JI ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio
Ir atvažiavo karieta
Nuvežt danguj į balių

- Choras! – džiaugsmingai šūktelėjo Ančių Virkdytoja, nesutiriusi nuo mano dainavimo, ir iš tikrųjų lyg būtų prieš akis dainininkų choras - dainavo jis, aš, Ančių Virkdytoja:

Dzngul dzingul,- kojomis į priekį
Dzingul dzingul- ačiū už gėles
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį, būk ištikima.

Ne, dabar mes neuždainavome. Ančių Virkdytojos gera nuotaika nepakilo į tokio džiugaus eilėraščio priedainio nuotaiką -dzingul, dzingul. Ir vis dėlto, įkritusi džiugesnė ašarėlė išstūmė bažnytinį varpų liūdesį. Gyventi buvo paprasčiau, kvėpuoti laisviau. Gyvenome atsimindami, kad žmonių gyvenime prisagstyta lemtingos neišvengiamybės- jos neaplenksi, kaip akmens, neapeis ir jeigu parašyta „dzingul, dzingul, ačiū už gėles, tai ir - ačiū.
- Ačiū jai. Buvo mano lietuvių kalbos mokytoja,- savyje tramdė graudulį Kaimynas. Aš tylėjau, bet dar vis taip, lyg būčiau nusikaltęs, kad ji net trejais metais už mane jaunesnė, o jau ne savo žingsniais į Griškabūdžio kapines. Ten irgi miestelis ir, galbūt, gyventojų skaičiumi net didesnis. Gerai neprisiminiau, kokios mintys mane ten lankė, ką kalbėjau, sustojęs prie Valentino Gustainio kapo, bet kapines atsimenu- jos didelės.
- Taip, Kaimyne, trejais metais tavo lietuvių kalbos mokytoja jaunesnė už mane, o prašau...
Skambt! - varpas širdy. –Skambt!- dar kartą...
- Sakei pavardę. Regis, Kardauskienė. Taip?
- Dalia -Regina Kardauskienė. Mane mokė nuo penktos klasės. Ji buvo ir mano vyriausiojo sūnaus Deivido auklėtoja. Tikrai, kad Dievuli, Dzievuli. Ar ne, Pranuci? Kai žmogus senas, kapstosi mirties pataluose, pagalvoji, ir už ką jam tokios kančios. O numirė, ir vėl: – Dieve, kodėl toks neteisingas. Yra senesnių, o nemiršta..
„Skambt!“, varpas širdyje, „skambt!“ kitą kartą.. O Ančių Virkdytoja lyg specialiai čia atsiųsta pabūti ir pasakyti, kas reikia..
- Va, pažiūrėkite, ponai, kaip atrodo žmogaus kaukulė, - ir pakelusi aukščiau: - Gal niekas mokslui tiek daug nenusipelnė, kaip jinai. Ir prašau neįtarti manęs, kad man reikalingas ginčas. Jeigu kas suvokiate, kas yra Evoliucija – ačiū už tai. Ji, kaukulė - evoliucijos produktas. Reikėjo tūkstantmečių, kad ji tokia susiformuotų. Ir jeigu mes grūmotume mirčiai- ak tu, nelaboji, prakeiktoji.. Dar iki beždžionės nebūtume priėję,- ir pakėlusi į dangų rankas: - O Švenčiausioji ANATOMIJA, kaip aš tave myliu.. Padėk mums džiaugtis, kad esame judėjime, evoliucijoje. Kad mirtis kartu su mumis..
-Taip, bet...- skubėjo atsiliepti Kaimynas, tačiau Ančių Virkdytoja buvo greitesnė.
-Turiu ir aš savo eilėraščių...
-Taip, Kaimyne, turi,- įsiliejau į kalbos nutraukimo ceremoniją. -Tikrai turi. Atsimink, kad šis - iš spalio mėnesio, - pasakiau, o jo pavadinimą „Ar?“ ištariau taip, kad apsišviestų viso eilėraščio fonas su visais klaustukais.

Ar?

Užčiuopi pulsą
Spalio nakties,
Kai jai per mažai
Gražių žodžių paskirta?
Kai vanduo, iš gatvių,
Pirmų aukštų palangėse susirango?
Ir neva lapkričio pradžia prasmingesnė,
Kai dabar vaikai balose
Stebi mirusių dūšias?

- Hm. Tai kodėl Herbera: „atsiprašau, manęs nesužavėjo“? Ką? Ar ji rudens nemyli? Net Bobų vasaroje? Grėjus vėl: “paskutinėse dvejose eilutėse yra kažkas tokio. Nežinau kas. Bet yra,“- imasi įprasto Žalioje Žolėje darbo Kaimynas ir kiek nustemba, kad kaip eilėraštyje, taip gamtoje spalis „mirusių dūšių“ gamtoje mėnuo ir nepaisant to – gražu.
- Man patiko,- džiaugiasi ir Harker.
O Ančių Virkdytoja atrodo, užsiėmusi be eilėraščio pasakyti, kad mirtį reikia pasitikti gyvenimu, bent ta jo dalimi, kuri dar yra.
Išėjęs į lapkričio kasdienybę savo darbus ramiai ir solidžiai dirba Sodininkas. Pamatęs mane nuotraukoje palakant dalgi, rašo:
„Pavojingoje padėtyje plakate dalgį. Ir specialios galvutės ( Marcinkonių krašte -bobelė – aut.) nematau, nors, tikriausiai, kažkoks \"geležiukas\" po dalge padėtas. O kaladės beveik tokios pat kaip mano sodelyje. Tiesa, ant jų jau nežinia kokie grybai auga ir plyšiuose skruzdės namus įsirengė, nes per daugelį metų gerokai trūnyti pradėjo. Sėkmės, mielas kolega“
Na, jei sėkmės tai,

Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvės Lietuvoj gyventi
Bažnyčia pasiuntė mišias -
Kviečiu visus į šventę

Dzngul dzingul,- kojomis į priekį
Dzingul dzingul- ačiū už gėles
Veža baliuj Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

- Aste, kur tu?
- Nekvailiok, dzieduli. Kvailių ir mirtis nenori...
- Veža visus. Nuo pat lopšio veža, -kažkas protingai sako,- tik kad nežinome, kada išsodins..
Amžina atilsį TAU, Kaimyno ir mūsų visų mokytoja, DALIA- REGINA KARDAUSKIENE.