...ir  
laukdamas kažkur savęs, ramybės,
ant laiptų užmirštų sudužęs lysiu
šerdin per čiurnos sanarėlio skylę,
rankogaliais plazdensiu, krisiu tyliai,

taip liūdesį nunersiu savo metams,
besieliai slėnių vagys miega tyliai –
pro debesėlį balintą ant delno lašant
glitėsiams nuo manęs ant durų staktos.

žaidžiu dienom, esu kauliukų kūnuos
iškritęs šešetas, nors akys – nykūs nuliai –
pamiršdamas save, kai laiptai kosti tykiai,
plaukų galiukais skildamas išbyru...