tai prasidėjo:
šiandien
iš pat ryto
pabudus
pradėjau mirti:
miriau iš lėto
po truputį
kiekvieną dieną
kiekvieną rudenį,
ką ir sakyti,
mirdavau net pavasariais

jutau kaip gyvybė apleidžia kūno teritoriją
palieka nusiaubtas ląstelių pilis
upių vagos išsausėja
medžiai nudžiūva
didžiulės bizonų kaimenės palieka
išdegintus laukus
drugeliai susisuka į kokonus
varnai geria užvertę snapus į viršų
net pasigargaliuodami
mieguistos karvės
atrajoja plaučius  širdį kepenis
paukščiai suka lizdus
iš plaukų sudžiūvusių gyslų
vištos net pasišokinėdamos kapstosi
tarp odos skudelių

ak, ant vieno jų parašyta
kaip troškau tavųjų prisilietimų
ant kito, kokios gilios upės
kokie glotnūs jų kūnai
kokie gražūs sekliųjų dugnai
bet paskui

nusibodo skaityti
buvau kiek apdujus
pavargusi
bandžiau ignoruoti tikrovę
liepsnojimu
tačiau už viską pasauly labiau
dabar man norėjosi miego