Ant sienos pastebėjau užkištą lapelį, ant kurio buvo kažkas užrašyta.
Lapelis jau mano rankose. Skaičiau:

                     Meilė – tai šokolado gabalėlis,
                     Kurio tau neužtenka,
                     Meilė – tai mažas angelėlis,
                     Kuris telpa į ranką...
                     Meilė – scenos pavydo,
                     Kurios visus ėda,
                     Meilė viską išgydo,
                     O kartais suėda...
                     Meilė – tai būti kartu
                     Kuždėti žodžius meilius,
                     Meilė – tai aš ir tu!
                     ...Aš jau tave myliu!  

Pajutau, kad šalta būti vienai, ir tai mane vertė vemti! Ką su manimi padarė mano gyvenimas? Maniau, kad bus smagu. Verkiu. Iš kišenės išsitraukiau savo rastą lapelį gatvėje ir prikabinau šalia ką tik perskaityto eilėraščio.
Lengviau.
Šiek tiek.
Aš tikiu, kad kiekvienoms durims, kurios užsidaro, kiekvienam širdies dūžiui, yra viltis tikėtis naujo. „Iš pelenų gimsta rojaus spindesys. Sako, jis švyti mano akyse.“
Prisiminiau draugus...Geri draugai visada šalia(na tik ne dabar...). Draugai tie, kurie tave myli, padeda kai reikia, užjaučia tave. Jų ne visur yra. Tai žmonės, ne daiktai, juos reikia branginti, vertinti labai(patikėk manimi)...
Tai gyvenimo tarpsnis, kuriuo tu eini, bėgi nuo kažko, remiesi praeitimi, net nepagalvoji, kad jie yra šalai. Tavo draugai, kurie myli tave... .Jei jauties atstumtas, žinok, kad yra draugai, kurie bėdai esant, tau padės tikrai (pabandyk apsidairyti aplink). Jei tokie draugai egzistuoja, tai žinok, kad mano akys nemeluoja, su kiekvienu žingsniu tau daros smagu, nes kai šalia jų, tau nėra baisu (taip turėtų bent jau būti...)