(Po dešimties metų...)
2005-01-14

  Gęstant dienai, aš sėdėjau viena ant akmens, apsemto jūros bangų. Žiūrėjau į toli boluojančias žuvėdras...
  Buvau jūros pakrantėje. Sėdėjau nugara į kopas, pušis ir žmones susispietusius prie liepsnojančių laužų. Aš nežinau, kodėl jie ten, bet ir nenorėjau išsiaiškinti. Gal vėliau, kai suūkus pelėdai ir prakiurus dangui, nuskris baltosios žuvėdros. Jaučiu, kad taip nenutiks, todėl liksiu čia, ant didelio akmens, kurį laiko apsėmusi jūra.
   Mano akys regėjo tik tamsėjančiame danguje žvaigždžių šešėlius ir ant sūrių bangų lėtai besisūpuojančius paukščius. Jie visada man priminė laisvę. Tik įkvėpta žuvėdrų ir saulėlydžio, pasiryžau išvažiuot. Visus palikt, o dabar kai man metas grįžt, jos vėl mane įkvėpia. Gaila, nemačiau tik saulėlydžio.
  Pamažu sutemo ir tik įsižiebus žvaigždėms pakilo vėjelis. Slinko minutės, o aš tuščia tik tupėjau ir pamažu pamiršau galvoti. Nė nepastebėjau, kaip paukščiai nuskrido. Ne visi, pasiliko tik keturios gražios baltos žuvėdros... Kai atsipeikėjau, pradėjau skaičiuoti bangose besisupančius paukščius. Vaizdas kurį mačiau toly, buvo šiek tiek išsiliejęs ir man atrodė, kad jos ne keturios, o šešios.
  Pažvelgusi į laikrodžio ciferblatą, pamačiau, kad jau po dvyliktos. Vidurnakčio tyloje nulipau nuo akmens. Vanduo, apsėmęs kelius buvo šaltas, o smėlis neįprastai aštrus. Akmenukai badė man kojas. Kol ėjau vandeniu, man buvo šalta, o kai išbridau, pasidarė dar šalčiau. Visa sužvarbusi pasukau namo. Mano kelias ilgai vedė pajūriu. Aš ėjau į tą pusę kur degė laužai. Jie vis didėjo ir žmonių šurmulio garsai garsėjo. Kiek vėliau, kai praėjau laužus ir gerokai nuo jų nutolau, prisiminiau, kad kiekvienų metų trumpiausią naktį čia dega laužai. Jie kasmet vis didesni ir vis daugiau žmonių čia susispiečia.
  Galvodama apie ateitį ir prisimindama praeitį nužingsniavau tolyn, įsėdau į mašiną, po to į lėktuvą kuris mane skraidino atgal. Atgal ten kur kažkada buvo mano namai.

2004-01-15

  Aš nesugebėjau nueiti į draugės laidotuves. Gal dėl to kad jaučiausi kalta? Gal dėl to, kad bijojau, kad kiti laiko mane kalta? Aš nežinau kodėl mano draugės turėtų manyti, kad per mane numirė Britnė... Aš, Pandora, visada buvusi drąsia bijojau sugrįžti ten, kur kadaise buvau tokia stipri, tokia...

2004-01-26

- Kur ta Pandora prapuolė? – garsiai piktinosi Keitė Trenton.
- Jos ir laidotuvėse nebuvo, - nusivylusi sunėrė rankas Džeinė Vindvei.
  Draugės gėrė arbatą jaukioje kavinukėje ir laukė Pandoros.
- Kur ji? – netvėrė savam kaily Kitė.
- Nebūtų naujiena jei Pandora nepasirodytų, - gurkštelėjo arbatos Džeinė. – Juk nebe pirmas karts būtų, - kandžiai šyptelėjo.
  Keitė vis vien pradėjo pykti. Ji neturėjo laiko tokiems žaidimams. Kitė neturėjo laiko pykti, nervintis ir galvoti apie Pandorą. Kai Erikas jai pasakė kad skambino „draugė pražuvėlė“ Keitė apsidžiaugė. Kitą dieną, kaip tik tądien kai laidojo Britnę, Kitė pradėjo jausti Pandorai keistą pyktį. Ji vos tramdėsi, kad tik neišsilietų ant ko nors kito. Keitė nekentė kai žmonės vėluoja. Kitė pradėjo nekęsti Pandoros už visą tai ir už tai kad dingo o dabar nori sugrįžti kur jos niekas nelaukia.
- Nusiramink, - nusišypsojo Džinė. – Ji tuoj pasirodys.
- Aš ne dėl to. Na, iš dalies dėl to... – sugniaužė kumščius Kitė.
- Tai dėl ko? – padėjo puodelį Džeinė.
  Keitė atsipūtė. Ji norėjo taip drėbti, taip daug išlieti, bet nerado žodžių. Ji tik papurtė galvą ir atrodo Džeinei pasidarė viskas aišku.
- Aš suprantu tave, - lėtai pradėjo Džinė. – Aš suprantu tave, nes pati panašiai jaučiuosi. Aš gaištu savo brangų laiką, kad susitikčiau su Pandora. Ji, man atrodo, neverta to. Neverta mūsų laiko. Kaip ji drįsta išėjusi taip grįžti... Pameni, kaip mes laukėm tos pražuvėlės per laidotuves? Pameni kad ji nesiteikė paskambinti kad neatvažiuos? O ar prisimeni kaip ji dingo ir leido mums galvoti, kad mes nevertos karališkosios paslapties?
- Žinai man būtų daug smagiau nelaukti jos, o tiesiog pasėdėti su tavimi, Džine, - draugiškai nusišypsojo Keitė. Ji nurimo, nes nustojo jaustis vieniša. Kitė prisiminė savo draugę, Džeinę Vindvei. Tą pačią kurią prieš dešimt metų laikė kvaila.
  Aš stovėjau joms abiem už nugarų. Buvau ten nuo reikšmingojo Keitės gesto, kurį turėjo suprasti visi, net ir padavėjai. Gaila, aš nelabai supratau...
- Sveikos, - pasisveikinau.
- Pandora... – nutęsę gryžtelėjusi Keitė. – kaip smagu tave matyti ir...
- Tik nereikia, - pertraukiau ją nes pagaliau supratau kad esu svetimkūnis šioje jaukioje kavinukėje.
  Džinė atsistojo. Ji ketino kažką pasakyti, bet sustingo kaip vaškinė.
- Nereikia, - karčiai nusišypsojau. – O dabar aš turiu kai ką pasakyti. Ilgai negaišinsiu... – padėjau rankinę ant laisvos kėdės. Įsirėmusi į atlošą ir sudėliojusi žodžius kuriuos norėjau pasakyti pradėjau: - „Karališkoji paslaptis“ berods taip Džeine, sakei yra labai paprasta, bet tai vis dėlto dar paslaptis, - nutilau ir staiga panūdau kai ką atskleisi. Kai ką kas truputi intriguotų ir verstu jas klausti. -  Aš turėjau taip padaryti, aš turėjau pabėgti, nes nenorėjau kad mane matytumėt silpną, - šiek tiek pasimečiau. Žodžiai mano taip tvarkingai sudėlioti keitėsi vietomis ir po vieną krito. Pajutau, kad arbatos neužsisakysiu nes tiesiog per trumpai čia būsiu. – Na, o dabar aš jau nebesu silpna. Tad pagalvojau, kad reikėtų grįžti...
- Aišku, - pajutusi gerą žodį gerklėje tepasakė Džeinė.
  Aš nesitikėjau kad jos neklaus kas per ta paslaptis. Aš nesitikėjau kad Džinė atsisės, o Kitė ramiai gurkštelės arbatos. Pajutau, kad atėjo metas man jas vėl palikti.
- Tai jei aš čia daugiau nebereikalinga, - pakėliau rankinę. – jau eisiu.
- Lik sveika, - atsisveikino Keitė.
- Geros dienos, - palinkėjo Džeinė ir siurbtelėjo arbatos.
  Tarstelėjau „ačiū“ ir išėjau.