Truputį žemės, truputį šūdo.
Nė viens rugys nuo to dar neprarūgo.
Truputį laimės, truputį meilės
Ir jau kažkam, žiūrėk, nutįso seilės.

Pavydas juodas... pavydas baltas?
Tai ko taip rūškanai atrodo veidas?
Kai aš šypsaus, kai aš kvatoju,
Kai širdy mano džiaugsmas suputojo?

Ar graužia sąžinė? Ar jos nereikia?
Išeidamas namuose palikai ją veikiai.
Nejaugi taip jau skauda širdį,
Kad man, ne tau šiandien Fortūna baltą rūbą vilki?

Truputį žemės, kiek daugiau šūdo
Ir, žiūrėk, rūmas jau ne balto mūro.
Kad kiek mokino, kad kiek karino
Gamint tik mėšlą teišvaisino...