Aukštyn.
Aukštyn, aukštyn, aukštyn... Į dangų.

- Kvailos šakos...

Iš tiesų, ji visada manė, kad per trumpą laiko tarpą (įvardintą para) trečią kartą atėjusią į galvą mintį reikia ištarti balsu.
Visad buvo atsargi. Mintys ir žodžiai - neapčiuopiama, tačiau didžiulė galia.


Gera, kai gali sau leisti bent trumpam pakeisti gyvenimo būdą.
Dienos miegui, naktys - medžiui.

Trečia naktis, praleista medyje.
Vis labiau kyla susidomėjimas savimi, savo mintimis.

Medis visad buvo artimiausias jai.
Jis neturėjo vardo, bet buvo gyvas.
Būnant su juo nereikėdavo šnekėti, bandant užpildyti nejaukią tylą...
Tyla visad buvo maloni.

Kartais ji su juo kalbėdavo.
Kartais tiesiog tylėdavo.
O kai kada net verkdavo, įsikandusi šaką.

Vėliau atsirado žmonės, kurie buvo panašūs į medį.
Bet jie tapo pikti ir išėjo.

Liko medis ir skylė širdy.