Stikliniai vėjai laša šukėm
seno miesto pakampėm
stogais skara nublukus aidi
dabar velvetams siesta

rytoj pietaus akligatvyj
skara vyniosis aplink kaklą
pirštųgaliais laikys muštuką
violeto fonas skęs taurėj

valgiaraščio apseilėt nereikės
sėdės šalia dama kėdėj granito
skaitydama naujienas sienų pakršty
suprast ką nors net nesitikės