Jautrumo testas
Vieną kartą ir su tavimi buvome prie ežero. Prisimeni? Tada mes sėdėjome ant kranto ir stebėjome gulbes. O, vaikyti, kokie ten gražūs paukščiai, tik nesakyk, kad jų neprisimeni, jų tiesiog neįmanoma pamiršti! Balti milžiniški sparnai suteikia jiems neapsakomą grožį. Jie svaigo iš laisvės jausmo, ir mes norėjome būti tokie laisvi, kaip tos gražuolės gulbės! Mes kalbėjome tada apie viską...Tu man papasakojai apie savo pusseserę tą kraupią istoriją... A š ją vėl prisiminiau.
Tavo pusseserės vardas Agnė. Paprastos merginos paprastas vardas... Turiu pripažinti, kad apie ją esu girdėjusi nedaug... Manau, kad ji buvo paprasta, miela panelė, kuri neseniai buvo atšventusi savo šešioliktąjį gimtadienį. Tądien didžiausia dovana jai buvo jos draugo atvykimas. Tada ji buvo laiminga... Tuomet ji šypsojos... Aplinkiniai sakė, kad jos šypsena kerinti (pripažink, ir tau ji patiko (šypsena), tik gaila, kad ji retai ją dovanodavo kitiems, nors nepasakyčiau, kad ji buvo liūdesį pamilusi mergina...
Berods prieš mėnesį Agnė su šeima atsikėlė gyventi į mažą miestelį, kuris iš pirmo žvilgsnio buvo labai bjaurus. Merginos nežavėjo nauja aplinka, nauji klasiokai, draugai, naujas gyvenimas ir dar begalė naujų dalykų. Iš tikrųjų ką žavėtų miestelis, kuriame nieko nepažįsti, juolab, kad draugai gyvena kelis šimtus kilometrų nuo tavęs... Manau, nieką. Agnė jautės kaip nesava. Per pamokas mokytojai jai primindavo, kur ji yra, tėvai liepdavo neužmiršti paruošti pamokų ir panašiai. Tėvai puikiai suprato, kad ji ilgis savo draugų, na, bet kas jiems beliko, jie tegalėjo ją guosti žodžiais, kartais tai padeda...
Praėjo pora savaičių nuo atvykimo į ,„naują gyvenimą“, Agnė pamažu apsiprato su aplinka (o kas jai beliko?), laiškais susirašinėdavo su senaisiais draugais; laisvalaikį leisdavo su naujais savo draugais ir, atrodo, gyvenimu nesiskundė. Jai pradėjo patikti miestelis.
Vieną penktadienio vakarą ji su kitais savo pažįstamais išėjo pas draugę Laurą pažiūrėti filmo. Vakaras žadėjo būti linksmas. To ir tikėjosi visi.
– Labas Laura, – pasisveikino Agnė.
– Sveikutė! Užeik, pažiūrėsim filmą, – kvietė Laura.
Tiksliai neprisimenu, kokį filmą sakei jie žiūrėjo, bet kaip Agnės draugai pasakojo, buvo juokinga.
Po filmo visi išgėrė po puodelį arbatos bei linksmai pasišnekučiavo. Agnė sulaukė dviejų skambučių. Pirmasis buvo jos mamos, mama įspėjo, jog namo dukra eitų atsargiai, nes važinėja girtas žmogus, kuris kelia pavojų aplinkiniams.
– Gerai, mamyt, būsiu atsargi, –pažadėjo dukra.
Mamą nuramino šie žodžiai, ir ji nutarė nebetrukdyti. Antrasis skambutis buvo nuo seno jos draugo, kuris pranešė, jog atvažiavo jos aplankyti (čia tas pats, kuris versdavo ją šypsotis) laukia jos prie mokyklos.
– Tuoj būsiu, lauk! –nusišypsojo mergina ir, atsisveikinusi su draugais, nuskubėjo pas Simą.
Pūtė žvarbus vėjas, buvo labai tamsu, nors valandų dar nebuvo daug, apie pusę dešimtos. Šiokia tokia baimė ir nenumaldomas noras pamatyti Simą vertė Agnę skubėti. „Pagaliau, – mąstė mergina, –-aš vėl galėsiu jį apkabinti, galėsiu pasakyti, kaip pasiilgau. Pagaliau mes būsime kartu!“
Iki mokyklos belikę vos šimtas metrų. Agnė jau matė Simą, jos širdutė pradėjo smarkiau plakti. Buvo belikę vos porą metrų iki mokyklos iki jos laimės, kai netikėtai dideliu greičiu pasirodė važiuojanti mašina, kuri važiavo tiesiai į Agnę. Mergina, apimta baimės, bandė pasitraukti į šalį, bet vis vien mašina važiavo į ją... Partrenkė ją (tai tas pats vairuotojas, dėl kurio ją perspėjo mama), ir nuvažiavo toliau. Jam buvo nusišikt, ar mergina gyva, ar ne. Po minutės prie Agnės pribėgo Simas, atsiklaupė, pakėlė galvą ir suriko:
– Agne, ar tau viskas gerai?!
Mergina jau vos galėjo kvėpuoti, bet dar įstengė atsakyti:
– Tai jau nebesvarbu... Svarbu, kad pamačiau tave... – sunkiai ištarė ji.
– Tau viskas bus gerai, – bandė guosti, bandė įteikti viltį Simas.
– ...ne, jau nebe... – dar sunkiau tarė žodžius mergina.
Simas pradėjo verkti, Agnė taipogi nesusilaikė.
– Aš taip ir nesužinosiu, ar mane mylėjai... taip ir nebuvai mano... – tariant šiuos žodžius, merginos skruostu riedėjo ašaros, kurios, rodos, krito tiesiai į širdį.
– Nekalbėk taip! Myliu tave! – verkdamas tarė Simas.
– ...galbūt... galbūt... – ištarė paskutinius žodžius mergina, nusišypsojo ir užmerkė akis, kurios buvo vaiskios kaip dangus, akis, kurios jau nebematė Simo akių, dienos šviesos, akis, kurios nebekalbėjo...
O Simas, vos tik pajuto, kad jos nebėra, pravirko skaudžiai kaip mažas vaikas, kaip žmogus, kuriam sudužo širdis. Jo verksmas buvo geliantis, veidas šlapias nuo ašarų. Jis kaltino save, dėl šio nelaimingo atsitikimo...
Atrodytų ir baigta istorija, bet tai dar ne viskas...
Nepraėjus nė savaitei po skaudžios Agnės žūties, Simas savo gyvenimą baigė savižudybe. Jis paliko raštelį, kuriame parašė:
„Aš praradau savo angelą, tai kam man gyventi toliau...
Simas.“
Vieni sakė, kad tai meilė, kiti, kad nesutramdoma paauglystė, dar kiti galvoja, kad taip būna tik pasakose, kad meilės nėra. Tai kaip iš tikrųjų yra, nuspręsk pats...
Kai tik išgirdau šią istoriją, pradėjau verkti. Ir taip, vos tik ją prisimenu, būna kiekvieną kartą... Nežinau, gal tai žmonių gailesčio ir užuojautos testas.
Tai viskas, ką mes tada kalbėjome apie meilę.
Ir dabar mano skruostu riedėjo ašara...