Dedikacija topolio kvapui I
- Ponai, siūlykitės kandidatais į muškietininkus. Tai svarbiau, negu atsiminti, kas buvo, - kvietė Kaimynas, o Ugnis negeso. Žodį SIŪLYKITĖS Kaimynas tarė pabrėždamas, iškeldamas jį aukščiau, lyg apšviesdamas juo kitus žodžius, sudėliotus į kvietimą būti muškietininkais. Nemanau, ar kas galėtų pasakyti, esą negirdėję, kad buvo pakvieti kandidatais į juos. Nemanau, kad kas neatsimintų užtrukusios Tylumos prie Šv. Ugnies įsmeigtų tų keturių špagų. Man asmeniškai Tyluma prasidėjo netgi anksčiau, nes galėjau atsiminti:
Šaltam
Kambarėlyje
Atokiam
Kampelyje –
Laukia
Švelnumas.
Paimk...
Ir prisimena- ėjo vyrai ir moterys, mokytojai ir mokinai. Ėjau ir aš, klausydamas, mąstydamas ir atrodė nuostabu, kad žodžiai toje tylumoje kaip dvasia - skraido, kvėpuoja , jų žingsnių nesigirdi- nemoka jie tapsenti. Taip atrodė žodžiai kūrinėlyje, tačiau ir kiti, kurie buvo priglausti prie jo, irgi nemokėjo tapsenti Gal todėl, kad pasak Giedrės „labai moteriškas, šiltas, švelnus ir lyriškas,“ tas kūrinio tylumoje įsuptas PAIMK. „Argi ne?- klausė žavėsio pilna Giedrė ir dar džiaugsmingiau atsakė, kad kūrinėlis tylumos kaip „nuostabiai nuausta skaisti meilės akimirka“...
- Kaip švelnus pūkuotukas, - skalavo burną Vynas, o nuo jo ir Taurijai svaigo galva: -Puiki jausmų lyrika,- patikina visus, kas ją girdi.
Lyg išgirstu ir Harker Tylumo kūrinio vertinimą: „Tyliai, švelniai ir truputį gundančiai“,- bet atsimenu, kad ji Venecijoje ir nebandau būti atidesnis ir įsitikinti, ar tikrai tai ji, Harker. Labiau paisau, kaip retsykiais Tylumoje neatsargiai šlepteli nužengto žingsnio aidas: toksai ne joks- ai, tas PAIMK. O jausmų poezijoje, nemokėdamas vaikščioti dvasia, žmogaus kūnas vaikšto sunkiai ir nesijaučia nusidėjęs, kuomet žiaumoja medų, sulaužydamas avilius, iš kur jis paimamas.
--- Paimk...
Ir ima.
Dabar žinau, kad aukščiau pro ausis vėju praleisti žodžiai yra jos, Harker. Ir regis, tik būdamas tyloje prie špagų, suvokiau, kad gal tik Dievas ir jautri, arba, sakykim, jausmų poezija kada nors supras, kiek daug yra tylos pasireiškimų. Kvaila kalbėti apie vieną tylumą, kuomet parodęs į ją, būni įsitikinęs, kad jeigu tyla, tai ji tyla, kur bebūtu. Deja, deja. Harker irgi reikėjo kitokios tylos, kad ištylėtų žiemą;
o šiandien žiema
šiandien
tylėsiu
Gal keistoka, bet kuomet Kaimynas laukė ir įtikinėjo, jog pirmasis prie įsmeigtų špagų pasirodys Cieksas, neskubėjau juo patikėti. Man labai norėjosi, kad taip būtų ir buvau pasiryžęs kandidatų sąraše pasiūlyti jį įrašyti pirmuoju numeriu.
- Kodėl, Pranuci, manai kad jis neateis.
- Jo nėra.
Mestelėjo akis, kaip dvikovai išmestą špagos smaigalį, bet tuoj atlyžo:
- Taip, taip, jis gi Venecijoje. Matai? Irgi šlubčioja atmintis. Dešimt metų už tave, Pranuci, jaunesnis ir jau... Tfu, kad tu, nelinksmoji, niekada neateitum.
- Ateis, Kaimyne. Aš irgi taip sakydavau- tfu, tfu, nenoriu tavęs net matyti, bet... Kita vertus gal gerai kad atėjo. Ramiai, iš seno kelmo pozicijų žiūri kas darosi aplinkui ir matau, ko tu nematai. Nėra Ciekso. Beliko tik kvapas.
- Kaip?
- Ot taip.
- Kaimynas skausmingai sužiuro į mane ir buvome tikri, kad šį tyla, nusileidusi prie įsmeigtų špagų, NEPANAŠI nė į vieną, kurias mudu žinojome. Ji buvo kaip galingais, lakiais žaibais apšviesta padangė - dar negriaudžia, dar tik mėtosi, kryžiuojasi žaibų liežuviai, žegnoja dangų nuo Rytų iki Vakarų, bet žinome, kad būtinai sudundės, sutrinksės griaustiniais ir jie daužys namų langų stiklus ir siūbuos visą žemę. Į tokią tylumą įeiti nepaprastai drąsu – joje laukia špagos. Ne pasižiūrėjimui iš arčiau, kaip jos atrodančios; jas privalu liesti, imti į rankas, šitaip sveikinantis su ateitimi ir joje užkoduotu likimu. Ir va laukiame, dar vis tikėdamiesi, kad mūsų lūkesčiai pasiteisins. „Negi visoje Žolėje neatsiras ne vienas muškietininko vertas vyras, su jų meile sieloje ir špaga prie šono. Ji ne dėl to, kad puoštų, vaidintų karį. Atskirk, atimk, išmeski iš muškietininko lemties Moterį ir špaga jam nereikalinga.
Neįtikėtina, bet, deja, tyla trunka per ilgai, o nė vieno kandidato į muškietininkus.
- Nors kviesk mirusius. Tie tikrai atsilieptų. Kad ir Cieksas .Ot, laikai atėjo!, - skundžiasi nepatenkintas Kaimynas,- jokio supratimą apie jauno žmogaus tarnybą Moteriai. Moterys bėga nuo savęs ir lenda į vyrų kelnes. Ar ne todėl, kad šitaip galėtų užstoti jų garbę?- vis bambsi ir bambsi panosėje Kaimynas ir išbumbsi milijoną.: - Kai negalvoji, dar gyveni,- reziumuoja savo paties mintis,- kai pagalvoji- darosi liūdna, norisi tapti verslo žmogumi ir, sukūrus parduotuvių tinklą SIJONAI – VYRAMS, plukdyti į savo sąskaitas bankuose milijonus. Kai pagalvoji, Pranuci, milijonieriumi tapti labai nesunku.
- Bet Šv. Ugnis vis tik negesta, Kaimyne. Gal mudu kažko nesuprantame.
- Dar neseniai uždegta. O milijonierių dar bus, oi, daug dar jų bus. Įsteik, sakykime tinklą mokyklų, kuriose vyrus sijonuose moko moteriškos laikysenos. Kad ir nusilenkti pagarbos vertam žmogui. Padaryti reveransą, liaudiškai sakant, moteriškai pritūpti. Tokių mokyklų paklausa būtu labai didelė, o tai reiškia, kad vėl milijoninis pelnas sąskaitas užgriūna. Tik spėk pinigus semti ir jokių Amerikų nereikia.. Ji pat ateina ir lenkias tau- PAIMK...
- Manai, prieteliau, kad reikia laukti atsirandant muškietininkų sąraše moterų?
- Nenoriu apie tai galvoti. Darosi baisu. Tegu greičiau trenkia griaustinis. Pradedu abejoti tiesomis, kurios buvo ginamos špaga.. Velniop tokį gyvenimą, - karščiavosi Kaimynas,- jeigu jaunimas dėl moters bijosi mirti
Tyluma pakibusi viršum keturių špagų dėl to nekentėjo- kaimynas karščiavosi savyje, Savęspi...
- Taip, nekalbėk, Kaimyne. Cieksas nebijojo..
- Gaila, gaila. Nėra Ciekso.-atsiduso
- Aš taip nesakiau, kad jo nėra. Arba mudu nevienodai suprantame, kas yra kvapas.
Širdies gruodą ištirpdysiu aš,
O vasarą topoliai svaigins
- aš topoliu kvepėsiu...
-Kvapas, Kaimyne,- kalbėjau,- nereiškia tuščios vietos. O juo labiau, jeigu jis neeilinis. Keturias dienas klausėmės jo dedikacijų neeiliniam kvapui ir prašau ... Įvyko kas ir privalo būti, kai šaukiesi. Žodžiu, prisišaukė...
- O gal tai netiesa? Vis tik poetas. Dvasios žmogus... Skrajoja padebesiais ir pabandyk jį surasti.
- Duok Dieve, Kaimyne, kad taip būtu, kaip sakai, nes būna, kai netiesa geriau, negu tiesa. Bet aš pradedu suvokti, kad Cieksas pasirinko sunkesnį meilės kelią. Nuėjo nuo žmogaus iki kvapo.. Gal tai netgi sunkiau negu žegnotis ir kitus žegnoti špaga.. Ot, ir Cieksas. Pasivertė topoliu, bet juo nepasiliko.
- Gerai, kad ne tuopa, o vis dėlto topoliu. Nesumoterėjo.
Pašnekesio vadžios persimetė į mano rankas. Regėjosi, kad Kaimynas užmiršo galvoti apie biznį ir jo milijonus. Sudomino topolio likimas .
- Gerai, Pranuci. Telaimina topolio kvapą pats dangus, o sakyk, kur dingo jo mediena? Nepeikiu kvapo, bet mediena, kaip suprantu, geresnis dalykas. Kvapu ugnies neįkursi. Jai malkų reikia...
- Bet tu turbūt ne apie Šv. Ugnį kalbi?
- Virdamas cepelinus muškietininkų baliui nemažai malkų sudeginau...Tai va, sakau, būtų lig šiokia tokia kompensacija. Kai visur brangymetis, tai ir Suvalkijoje brangymetis...
Ir tuomet prie špagų vėl kaip kadais, kaip seniai - Astė padarusi tūpsnį iš lėto ėmė deklamuoti...