Gedulas

-  Ką gi, laiko mes turime, tai gersim arbatos, -vairuotojas iš krepšio ištraukia termosą ir pripylęs du puodelius dar karšto gėrimo ir iškilmingai paskelbia:
-Tostas už sėkmingą sugrįžimą namo ir už naują pažintį kelyje. Tiesa, aš Karolis, o tu, šlapia nepažįstamoji?
- Jūsų mašinoje šilta, todėl aš, manyčiau, esu išdžiūvusi nepažįstamoji. Šiaip, Spanguolinėje visi mane vadina Saulės Zuikučiu.
- Gražus vardas, tiesiog šiltas ir saule kvepiantis vardas, - šypsosi Karolis. -Prieš penkiolika metų, kai gimė mano pasididžiavimas - pirmasis sūnus, - anyta, velnio pramanyta, pareiškė į ilgai lauktą vaikaitį kažkokias išskirtines teises ir išrinko jam vardą -Kilmintas. Nenorėjau pyktis su žmona, juolab kad gimdymas buvęs labai sunkus, todėl, mintyse keikdamas išprotėjusią  uošvę, sutikau. Dar po penkerių metų, gimus antrajam  sūnui, žmona parsinešė į namus storiausią vardų žodyną, galvoju, kad tik vėl nepersistengtų. Grįžtu į namus iš savaitę trukusios kelionės, mano brangiausioji šypsodamasi mojuoja vaiko gimimo liudijimu. Atvertęs jį  nustėrau - antrasis mano vaikas - Banguolis, mat žmona  dievina jūrą. Atmenu, pasistačiau tada virtuvėje ant stalo degtinės butelį ir ilgai vienas kėliau tostus į Kilminto ir Banguolio sveikatą, - tęsė pasakojimą vairuotojas.


Antra diena Marcelino namuose gedulas: apraudamas Antosėlės daržas:
- Dieve, Dieve, šitiek darbo šuniui ant uodegos, - suspaudusi rožančių rankoje meldžiasi Antosė, - viskas sumaitota, išmindžiota, sutrypta: nei pupelių, nei žirnių, nei agurkų, krapai ir tie išgenėti po vieną. Širdis neatlaikys, ir šitaip visą amželį, visą gyvenimėlį. Nors būtų pasakęs, pagalbos paprašęs, o dabar nuėjo į lysvę ir ištvatino  viską botagu, - toliau rypavo senoji.
Marcelinas, jau kelias naktis miegantis pirtyje, susigūžęs sėdi ant suolo ir  rankoje maigo cigaretę, nedrįsdamas jos  pridegti  kambaryje. Žiojosi žodį pasakyti, bet pažvelgęs į senosios veidą, akimirksniu nutilo. Mažoji, pritūpusi prie didelės, geležimi kaustytos skrynios, susikaupusi kažką piešė. Tikriausiai vėl saulytę arba zuikutį, gyvenantį šviesiuose ir laiminguose namuose. Atsigręžusi į Marceliną plačiai nusišypso - užlieja širdį begalinis švelnumas tam visiškai svetimam vaikui.
- Seneliuk, pasek pasaką, - pribėgusi tampo už rankovės mažoji, - zuikutis nori pasakos.
Pasisodinęs mergaitę ant kelių,  vyriškis sunkiu sudiržusiu delnu glosto  purią galvelę.
- Seniai seniai vieno kaimelio pakraštyje, didelio sodo viduryje, stovėjo medinis nedidelis, dviejų galų namukas. Gyveno jame senis ir senutė ir turėjo jie  vienuolika vaikų, vienas už kitą mažesnių, - atsikosėjęs pradeda Marcelinas. -Dvyliktoji, jauniausioji, užgeso kaip liepsnelė tik gimusi. Senis tada guodė savo pačią, kad ir danguje reikalingi angeliukai. Taip ir vargo gausi šeimyna mažame dirbamos žemės lopinėlyje, vaikai ganydavo turtingesnių kaimynų žąsis, vėliau karves, žiemą kelis kilometrus eidavo į pradžios mokyklą. Vasarą ganyti būdavę smagu, šėldavę piemenys laukuose ir pievose, karštomis dienomis skuosdavę į upelį maudytis, kur ant siauro lieptelio, jungiančio dviejų kaimų ribas, su mergaitėmis mėgdavę žaisti ,,Bučkio“ žaidimą. Vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje  būdavę blogiau. Basakojai berniūkščiai, šildydami sušalusias kojas, išdidžiai stovėdavo ką tik  iškeptame, dar ryto šalnoje garuojančiame karvės pyragėlyje. Norėdami greičiau pabaigti ganymo metą piemenys prišerdavę išpampusias karves kopūstlapiais, į kuriuos suvyniodavę upelio pakraštyje prigaudytų varlių. Karvės, pririjusios šių prancūziškų delikatesų, tarsi pasiusdavo, imdavo purtytis, baidytis, o šeimininkai niekaip nesuprasdavę, kas gurgia gyvulių viduriuose.
Pagaliau sulaukę ganymo pabaigos, buvę piemenys susidėdavo į tėvo pasiūtas kuprines negausius mokinio reikmenis ir jau per pirmąjį sniegą keletą kilometrų brisdavo į trijų skyrių mokyklą. Kelionės taip pat būdavo smagios: po pamokų, kartą  per savaitę, dažniausiai penktadieniais, vykdavo aplinkinių kaimų piemenų muštynės. Vyrukai intensyviai darbuodavosi rankomis ir kojomis, o mergaitės, sustojusios nuošaliau, saugodavo kariūnų kuprines ir globodavo sužeistuosius. Vaikai į mokyklą visada keliaudavo būriais, nes kelis mažesniuosius buvo  išgąsdinę alkani vilkai. Mokinukai dažnai jusdavę, kad kelionėje juos lydi blizgančios plėšrūnų akys.
Laikai atėję neramūs: sunkūs karo metai, vėliau tragiškas pokaris, sovietų agitacijos, miškiniai, partizanai, pirmieji kolūkiai, sujaukę darnų valstiečio gyvenimą, ir prasidėję masiniai  trėmimai, ištuštinę ne vieną sodybą. Naktimis iš miško ateidavo vieni ir gąsdindavę ištarkuosią užpakalius, o dienomis atvažiuodavo kiti ir siūlydavę nemokamą kelionę į Sibirą. Vyriausiasis senio sūnus, septyniolikmetis berniūkštis, pabūgęs grasinimų, įstojo į komjaunimą. Vieną  neįprastai saulėtą sekmadienio popietę, kai visa šeima ilsėjosi po savaitės darbų, sodybą užgriuvo svečiai. Tik šįkart, automatais ginkluoti,  jie atėjo dieną. Suklupdę visą šeimą po baltai žydinčiomis vyšniomis, liepė melstis. Motina ir vyresnioji dukra ėmusios raudoti, o mažieji, dar nieko  nesuprasdami, išsigandę joms pritarė. Įrėmę ginklus į tėvo ir sūnaus - komjaunuolio galvas, atėjusieji reikalavo maldauti pasigailėjimo už išdavystę. Motina skubiai pasiuntė mergaitę iš kaimynų parnešti  naminės - gal taip suminkštėsiančios atėjūnų širdys. Iškrėtę visą sodybą ir surinkę ant aukšto kabėjusias dešras, ginkluotieji pasakė tėvui, kad šį kartą jį išgelbėjo išsigandusios vaikų akys. Kito karto tikrai nebūsią. Tėvas išaušus rytui įsodino verkiantį sūnų į vežimą ir išvežė savo vaiką į miestą, ten, kur, jo manymu, jam būsią saugiau. Po savaitės atėjo tie, su raudonomis žvaigždėmis, dar kartą apieškojo visą sodybą, bet nieko neberadę įspėjo tėvą: jei šis per tris dienas neįstosiąs į kolūkį - šeimos lauks užkaltas medinis vagonas. Rytui išaušus atplėšęs nuo dardančio vežimo raudančią motiną tėvas į didelį miestą išvežė du mažiausiuosius. Ten, plytiniame name,  gyveno tolima bevaikių giminaičių šeima. Nubraukęs ašaras, tėvas paliko vaikus, o grįždamas į namus  užsuko į valsčiaus kontorą ir parašė pareiškimą priimti jį į kolūkį.
Bet tuo nesibaigė šeimos nelaimės. Vienas iš nutrūktgalvių  berniūkščių slapta į sodybą parsinešė aviacinę bombą, o jų po karo laukuose mėtėsi į valias. Įkišęs bombą į krosnį, ant kurios motina virė bulvikes kiaulėms, berniūkštis laukė fejerverko. Ūkinio pastato stogas pakilo į orą, o  berniūkštis sprogimo bangos buvo užmestas ant netoliese sukrautos malkų stirtos. Savaitę vaikigalis neregavo į supančią aplinką. Nepadėjo motinos maldavimai ir  ašaros, neišgąsdino jo nei tėvo rankose maigomas diržas. Berniūkštis tik tylėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Tada susukęs vaiką į didelę motinos  skarą tėvas nuvežė berniuką į miestelio ligoninę, ten daktaras liepęs palikti sūnų ir atvažiuoti  už geros savaitės. Iš ligoninės tėvas užsukęs pas kunigėlį, kur užpirko mišias už savo išblaškytų vaikų gyvenimus. Po savaitės berniūkštis atrodė atsigavęs, tik nuo to laiko  pradėjęs mikčioti.
Bėgo, prabėgo metai. Užaugo vaikai, išsiskirstė po įvairius kraštus, sukūrė savas šeimas.  Kaimo kapinėse palaidojo motiną, už mėnesio šalia jos atgulė ir tėvas. Nemažai ašarų ir  gedulo būta gyvenime,-nušluostęs margų marškinių rankove vienišą ašarą Marcelinas pažvelgė į mažąją, saldžiai snaudžiančią ant jo liesų kelių.
Tyliai prisėlinusi Antosė paėmė mergaitę ir nunešusi į miegamąjį paguldė į lovą. O tada grįžo kambarį ir pasilenkusi stipriai stipriai pabučiavo vyrą į lūpas. Pabučiavo taip, kaip darydavo jaunystėje...


-Žinot, aš manau, kad žmogus puošia vardą, o ne atvirkščiai, - stebėdama susimąsčiusį vairuotoją kalbėjo Saulės Zuikutis. - Be to, nesvarbu, kokiais vardais pridengti, visi mes ateiname būti šioje žemėje. Vardas - tai tik išorinis kiaušinio kiautas, kurio viduje slypi žmogaus gyvenimas.
- Vairuotojo Karolio vardu  padėkok  žmogui, sugalvojusiam tavąjį vardą, - atsikvėpęs išbeldžia vairuotojas.
- Tada padėkosiu  pati sau, - šypsosi Saulės Zuikutis, - ir tiems, kurie manęs laukia...



Laima