Šėmam danguje paskendo pilis,
Mintis prie minties, žodis prie žodžio,
Tarp dvie kalvų išplaukusiai undinei,
Kyla ilgesio bokštas į rojų.
Ganau tarp sietynų baltas avis,
Geriu topolių kvapą iš rago,
Tik vienaakė mano mintis,
Širdies gruodą ištirpdyti bando.
Per lūpas varva ilgesys,
Anties plunksna danguj išraižytas,
Paukščių taką nuklojo aistros purpurai,
Meilės - rudenį gimusios.
Sukasi mintys, viena po kitos,
Ožkaragio erdvėje tarp girnų,
Man nereikia, nereikia meilės aklos,
Man tik reikia mylinčios undinės.
Šėmam danguje paskendo pilis,
Kur degė aistra purpurinė,
Ilgesio bokštas po septyniom spynom
Mano širdį sukaustė grandinėm.
Degs rudenys savo aistra,
Pavasariai meile žydės,
Širdies gruodą ištirpdysiu aš,
O vasarą  topoliai svaigins
- aš topoliu kvepėsiu...