Norėčiau grįžti atgal į vaikystę, kur visos problemos būdavo tik pažaisti su draugais, laiku pažiūrėti animacinius filmukus ir gauti TĄ žaislą, kurį turi visi ir kurio taip REIKIA. O kaip būtų tuomet lengva gyventi... Nereiktų sukti galvos dėl kontrolinių (kurie niekuomet nesibaigia), dėl priaugto kilogramo(juk į „storkes“ niekas nežiūri...), dėl pasakyto žodžio (kai suklysti, pajunti jo galią), dėl melo (ir tu ne kartą pamelavai, tik tai vadini kiek kitaip: šventas melas, juk reikia kažkaip pateisinti tą savo poelgį, kitaip užgrauš sąžinė, jei tik tokią turi ir jei tik tiki jos egzistavimu...), dėl meilės (man niekada niekas neminėjo, kad mylėti sunku... serialai iškreipė mano požiūrį, galvojau, kad lengva mylėti, pasirodo, ne taip jau lengva...), dėl aplinkinių (o vis dėl to kokia svarbi mums jų nuomonė), dėl pareigų (kurias tau krauna kaip nešuliniam asilui ant kupros, o tu tik tyli ir „neši“ tai), dėl rytojaus (baisu net pagalvoti, kad nežinai, kas tavęs laukia rytoj, ir išvis nežinai, ar pavyks sulaukti rytojaus...), dėl ašarų(kurios iškrenta netyčia ir visai nelaiku... kodėl taip būna?..), dėl Tavęs (sunku negalvoti apie Tave, tačiau ir sunku tai daryti...), dėl šypsenos (kartais mes nusišypsome ne tada, kada reikia), dėl apkabinimo (o taip dažnai mums noris būti kieno nors glėbyje... tame mažame pasaulyje, kuriame karaliauji tik Tu ir Tavo žmogus), dėl supratimo (mes dar daug ko nesuprantame), dėl noro būti laimingu žmogumi (o ar egzistuoja laimė?.. ir kaip ji atrodo?), dėl draugų (kartais klystame daugiau už juos ir tada sakome: oi, koks geras jo ar jos gyvenimas), dėl pavydo (negražu pavydėti, tačiau kas negražu, tas paslėpta), dėl svajonių (pasirodo, kad kai kurios svajonės yra tik vienkartinės), dėl Tos dienos (o jeigu ji bus ne tokia, kokios tu laukei?), dėl nukritusios žvaigždės (gal jos nepasiekė tavo noras būti lakūnu ar princese...), dėl pavėluotų valandų, kada turėjai būti namie (ką dabar sakysiu tėvams..? juk ta pasaka, kad baigės bendzinas ar išsikrovė telefonas, įgrisusi ir jiems, ir tau pačiai...), dėl pasitikėjimo (aš taip ir niekada iki galo nežinau, ar pasitikiu tuo žmogumi...), dėl išdavystės (ji ateina, kai net nesitiki...), dėl sudaužytos širdies (jau kaip smogs, tai iškart nustos suktis pasaulis ir egzistuoti meilė), dėl kažko(ko galbūt ir galėjo nebūti), dėl klaidų(klysti ir tu... tik gal tyliau už mane...), dėl sms‘o (kurio taip labai laukei ir nesulaukei...), dėl tų akių (kurios gražesnės už tavąsias), dėl baimės (baimės būti blogesniu...), dėl jaunystės (o jeigu ji praeis per greit...?), dėl vienatvės (pabandyk tu pabūti vienas, toks velniškai vienas, pažiūrėsiu, kiek ištemsi....), dėl noro išsiskirti(o kas, jei prašausiu pro šalį..?), dėl kvailų minčių, pasakytų garsiai(ko tik nepasitaiko), dėl noro „skristi“(tik būk geras, nestabdyk!!!), dėl rankos mano delne (delnas (ne)gali būti tuščias), dėl praėjusių akimirkų (kuriomis gyvenu ir dabar... kodėl negalima jų grąžinti atgal?... nors gabalėlio... užtektų...), dėl bučinio (o jei pasijuoks, kad nemoki bučiuotis...), dėl neišgerto puodelio kavos (dabar visą dieną vaikščiosi kaip zombis), dėl tų rūpesčių (kurie būdingi tik jums, tik jūsų pasauliu, suaugusių pasauliu)...
Kaip sunku būti savimi ir nežinoti, kas esi: ar vaikas, ar suaugęs...
Lyg ir vaikas, tačiau jau seniai nebežaidi su žaislais, lyg ir suaugęs, tačiau dar galioja ribos ir taisyklės, kurių nevalia peržengti...
Nežiūrėk abejingu žvilgsniu, nebūk mėmė, ir padėk man ir tokiems kaip aš. Mums tavęs reikia...