Sėdėt, nuleidus kojas,
Ant krašto debesies,
Šypsotis ir laižyt
Nuo lūpų medų.
Delnais suplot
Ar švelniai ranką tiesti,
Nejaučiant ilgesio,
Švelnumo bado.

Arba, parėjus vakare namo,
Išgert didžiulį puodą
Žalios kvapnios arbatos,
Užmiegantiems
Lopšinę padainuot,
Ant krašto lovos
Vietos susiradus.

O kai visi sumigs,
Galiukais pirštų
Nutapsėt
Užvert duris,
Tik svirplio neišgąsdint,
Ir darkart naktyje ištirpt –
Prigert šviesos
Mažoj aikštelėj miško.

Ir neieškot daugiau
Kelių atgal,
Atsakymų,
Kur klausimų nebuvo.
Gal auštant rytui
Susipras –
Buvau
Anam sapne,
Jei tai tik
Sapnas buvo.