Tik medžiai taip mylėtis moka:
Lapų pirštais rudenio šoky
Vienas kito kamienais nuslysta –
Be kaltės lėtai nuogumą pažįsta...

             Šelmis vėjas, jų atodūsius valdęs,
             Susigėsta – gūsiais dengiasi veidą
             Ir nurimsta, kai, vainikus suglaudę,
             Suliepsnoja medžių viršūnės įraudę.

Lyg šilkas šnarėdamas apdaras lapų,
Apnuoginęs kūnus, krinta ant tako.
Lietuje išsiprausę, šakomis susipynę,
Pasitiko gruodžio pirmą aušrą –
                                              ledinę.

Jų kaltė – nekalta...
                            Jie tik medžiai,
                                                Išaugę greta...