******
Pro skardžių nišas, kur žaibai užmiega,
Pro skausmo plyšį - anemonės žiedą,
Raudoną uolą, pirmą kalno sniegą--
Pro pušį, kurioje šviesa nusėda,

Pavirsdama į sapno aureolę
Virš mano balto liūdesio gėlės--
Pro gruntą, staugiantį, kaip puolę
Didybės angelai Juodos Pilies,

Pro Švento Kalno vingį paslaptingą,
Kur melsvos paukštės maudosi sapne,
Pro mėlyną erškėtį, kuris sninga
Kaskart gėla graudesne į mane--

Pro akmeny įrėžtą Saulės kraują,
Pro žolę, geriančią iš nerimo delnų,
Graudi Radausko PASAKA keliauja,
Akiplėšiškai pavogta, žaizdų vienų...

Bandau paguosti JĄ - P a s p e n d ę s  t i n k l ą,
P a s a u l i s   j u o k i a s i - JI sako man liūdna--
Bet tu turi didžiausią Žemės ginklą –
Poeto sielą, virtusią daina--

Tariu pro žolę tylinčią ledinę--
Ji kelia taurę gruodo virš akių--
Regiu POETO kruviną krūtinę--
P a s a u l i u  n e t i k i u, o  P a s a k a   t i k i u--

Jis taria man pro Paukščių Tako žvyrą,
Nuskendusį tarp ašarų žvaigždžių--
Nešu į Šventą Kalną sunkią Lyrą
Ir PASAKOS atodūsį girdžiu

Pro skardžių nišas, kur žaibai užmiega,
Pro skausmo plyšį - anemonės žiedą...