Oi, tas mano žirgelis –
visą 2007-ųjų vasarą kamavosi dėl infekcijos,
įsimetusios į jo karčius. Kaltas likdavau aš –
juk niekas daugiau jų neliesdavo
(neskaitant veterinarų iš vieno Šiaulių autoserviso).

Kaltę žymėdavo kanopų įspaudais,
prieš tai nusiėmęs pasagas, o įspaudus
atpirkdavo grakščiais jodinėjimais
per pūkuotus protėvių čiužinius.

Man patikdavo šis atpirkinėjimas,
nes jis trukdavo ilgai ir galėdavau
liesti karčius kiek tinkamas. Tinkamas
buvau nedaug kam, užtat niekas prieš
jodinėjimą nemokėjo pabalnoti ristūnų taip,
kad per sagtis ir išsiuvinėjimus tekėtų
kvepiantis prakaitas.

Tai atnešė man šlovę, nors žirgelis
dėl to nė kiek nepasikeitė. Vis dar užsimindavo
apie nelemtą užkratą ir kartais net sakydavo,
kad norėtų vėl kuo nors susirgti.
Ir padovanoti man dar keliolika įspaudų.

2007-ųjų rugsėjo viduryje jis sunegalavo.

Tuomet pasikoriau aš,
nes mūsų šachmatų lentoje
atsirado gerokai per daug figūrų
ir tai sutrikdė mano karališkumą.

Ω Ώ

Dabar gyvenu savo ristūno karčiuose.
Kai juos glosto kas nors kitas – dažniausiai įsiduria.