Lapkričio vakaras tyras kaip stiklas.
Kaip stiklas ir dužtų tikriausiai...
It džiaugsmas rudeninis – netikras,
svajingas ir pats nuostabiausias.

   Lapkrity medžiai lig svaigulio trapūs
   plevena be vėjo kaip žvakės.
   Ir leidžiasi virpėdamas paskutinis lapas
   į delną lyg mirus plaštakė.

Rudenio geltonas langas
toks painus, kaip mūs jaunystė:
tiek kelių, kiek lapų krenta,
oi, lengvai galima paklysti...