Išviliosiu tavo sielą iš vienišumo kalėjimo ir jaukiame kampelyje su užsisvajojusia žibinto šviesa pakabinsiu savo voratinklį. Ir kai imsi jame spurdėti aistringai, nekantriai – aš neskubiai atrėpliosiu švęsti savo alkio šventės drauge su tavim. Paimsiu iš tavęs tai, kas yra gera. Atiduosiu atgal tai, ko nesugebėjau suvirškinti – imki… O viskam pasibaigus, paleisiu pustuštį tavo kiautą atgal į gyvenimą – tuščią ir nykų – ženki toliau ir kariauk savo karą, kuriame tu arba tave.