Niekada nebus taip, kad darysi vien tai, ką nori. Visada tave kažkas laikys už pavadėlio. Tėvai, draugai, sąžinė, žemės trauka, mokykla, meilė, prisirišimas, išsilavinimas, kultūra, atsakomybė prieš visus ir save...Koks siaubas, kai pagalvoji. Visi tie dalykai, atveriantys kelius į platųjį pasaulį, dažnai suriša rankas bei užtrenkia duris į išsvajotąją laisvę. Laisvi yra nebent vienuoliai, gyvenantys urvuose be maisto ir vandens. Jie slepiasi nuo pasaulio tuštybės, smagiųjų pagundų ir žemiškų reikalų. Urvuose nėra galimybių visa tai išbandyti. O tu? Svajoji ir garsiai reikalauji laisvės, bet susiduri su kliūtimis, draudimo ženklais, stop signalais ir netgi bausmėmis, tačiau tau dabar nei viena, nei kita negalioja, apeit bandai įstatymus...Kaip išgyventi tokiomis sąlygomis, neįlindus į urvą (juk ten ne daugiau nei valandą neišbūtum be maisto)? Vieni tau patartų – prisitaikyk prie realaus pasaulio.
Kiti – pamiršk savo neįmanomas svajones.
O aš sakau – laimingas yra tas, kuris laimę brangina labiau nei laisvę.