Jau dvi savaitės, kaip nelyja.
Niekaip negaliu prisiminti filmo pavadinimo. Beviltiškai bandžiau krapštyti atmintį. Nieko. Ir tai ne pirmas kartas ir ne tik su filmų pavadinimais. Lyg ta atminties dalis, kurioje kaupiasi vardai, pavadinimai, būtų sklidinai prisipildžiusi ir visa, kas nauja, tiesiog liejasi per kraštus, susigeria į išroškusią žemę.
Jau dvi savaitės, kaip nelyja. Gal kur kitur tai ir nebūtų įvykiu, tik ne čia.
Tikriausiai senstu. Ne vienas mano užmaršumą pavadintu medicininiu terminu ir tikrai neprašautų pro šalį. Kvailai norisi įsivaizduoti, kad tik įdomiai nugyventų metų dėka neprisimenu pavadinimų. Bandau įtikinti save, kad aš jų net negirdžiu – matau kiaurai ir matau tikrą daiktų esmę, pasireiškiančią garsais, kvapais, spalvomis. Dar giliau – jaučiu aplinkinį pasaulį, pamiršdamas jam suteiktus dirbtinius vardus, tuščias etiketes, beviltiškai bandančias konkuruoti su esme.
Žemuogė. Gana gremėzdiškas žodis. Kažkam išsiskiria seilės. Kažkas nusispjauna. Aš jaučiuosi mažu. Užuodžiu prieš kelias valandas nupjautos ir saulės atokaitoje jau suspėjusios padžiūti žolės kvapą. Girdžiu vėjo šuorą obelyse už lango, trumpam nustelbusį įkyrų musės zyzimą. Matau saulės nutviekstą šiltą medinių grindų ruožą. Užmirštu ateitį. Pro vaizdus, jausmus, garsus prasimuša uogų kvapas. Žinau kas jų atnešė. Užuodžiu pievą, kurios pakraštyje jos buvo surinktos. Jaučiu burnoje jų skonį. Užmirštu, kaip jos vadinasi.
Atsimenu šypsenas, kartkartėmis pykčio sujauktus veidus. Užmirštu savo vardą, užtat prisimenu, kas esu. Ten, kur aš jaučiu, vardai nereikalingi. Nevadink manęs vardu. Aš nesu tas. Galiu būti išsprūdusiu neatsargiu žodžiu, privertusiu verkti. Galiu būti švelniu sušildančiu rankos prisilietimu. Galiu būti nepastebimu praeiviu, su kuriuo prasilenkei prieš kelis metus tuščioje gatvėje ar prisiliesi petimi minioje rytoj. Bet aš nesu tas, kurį tu šauki vardu.
Pasigendu lietaus. Ne to, paprastai, vadinamo lietumi. Pasigendu mieguistos sekmadienio popietės ant sofos šiltame kambaryje. Jaučiu nostalgiją šniokštimui už lango. Prisimenu popierinius laivelius balose. Neužmiršau ir bučinių po sakais kvepiančia pušimi, pasislėpus po turškiančios miglos skraiste. Neprisimenu nieko, vadinamo lietumi.
Noriu, kad mane prisimintum, todėl užmiršk mano vardą. Manęs nereikia šaukti – aš visada šalia.
**
Mažoji net įsirėžusi tempia už rankos motiną, kuri vos spėja paskui mažutes, bet nepaprastai greitai tapsinčias kojytes.
- Va va, Mamyt, žiūrėk! – užvertusi galvą aukštyn, mergaitė piršteliu parodė į aukštą, jau pumpurais spėjusį pasidabinti beržą.
- Aa, čia beržas, Auksiuk.
- Ne ne ne ne ne! – lyg įsižeidusi greitakalbe užprotestavo mažylė. - Čia ne beržas. Čia gražus medis…