Mašinoje buvo šilta ir jauku. Tyliai grojo radijo imtuvas, liejosi margaspalvės džiazo melodijos .,,Keista, -pamanė ji,- pirmą kartą sutinku  vairuotoją, kelionėje besiklausantį tokios muzikos.“ Ji smalsiai nužvelgė prie vairo sėdintį žmogų: pusamžis vyras, smilkiniuose pradėję balti plaukai, tvirtos rankos, kurių dešiniąją puošė platus vestuvinis žiedas. ,,Padorus,-pamanė mergina,- kabinoje jokių pusnuogių gražuolių nuotraukų, kairėje pusėje lipdukas su užrašu, kad čia nerūkoma. Švaru, tvarkinga; nebrangaus, bet gana malonaus  vyriško odekolono kvapas. Viskas gerai .Greitai būsiu namuose“...


Puikiai sutvarkiusios savo reikalus prie senojo ąžuolo ir pasirūpinusios, kad Saulės Zuikutis turėtų namus, moterėlės ėmėsi ne mažiau svarbių darbų. Pirmiausia, gerosios pardavėjos namuose buvo įsteigtas ,,Tabu“ postas, veikiantis kiaurą parą ir registruojantis visus nenaudėlius vyrus, pasirodančius netoli uždraustosios zonos. Vyrų garbei, moterėlės turėjo pripažinti, kad nei vienas neperžengė leistinos ribos. Pėdino, bindzinėjo iš vieno kaimo galo į kitą, vis prasimanydami visokiausių darbų: čia kaimynui grąžtą nunešti, ten cigarečių pasiskolinti, čia padėti šieno kupetą sukrauti, ten reikėtų arklį pakaustyti. Šleivodavo pro šalį vis į Audros langus pasižiūrėdami ir audringas dienas prisimindami. Visų nuostabai, uždraustoje zonoje taip pat buvo ramu, nesigirdėjo nei muzikos, nei dainų , nekilo vaidų bei įspūdingų muštynių.
Pasidžiaugusios, kad pagaliau kaime įsivyravo idiliška ramybė, moterėlės nusprendė, kad atėjo laikas patį velnią iš Audros namų išvaryti. Teresėlė  klebonėlio  pašventintu vandeniu nuprausė tai kūtvėlai ne tik veidą, bet ir kai kurias kitas nuodėmingas kūno vietas, o vėliau, uždegusi žvakę, sukalbėjo visą Šventųjų litaniją už sielos išganymą. Panelė mokytoja įtaigiai  perskaitė pranešimą apie alkoholio žalą jaunam moters organizmui, o  Marcelino pati Antosė sutvarkė namus, išvalė langus ir , vyrų gailesčiui, išnešė du maišus tuščių butelių. Daktarikei Rūtai teko svarbiausias vaidmuo-pasirūpinti, kad padorų gyvenimo būdą pradedanti  Audra nesusigundytų tais velnio lašais, sujaukiančiais žmogaus kūną ir protą. Pirmąsias dvi dienas viskas, regis, buvo puiku. Audra, pabijojusi maištauti prieš geradares, klusniai vykdė visus jų nurodymus. Trečiąją dieną Rūtai kilo įtarimas- įgudusi daktarikės uoslė užfiksavo neaiškių kvapų intervenciją. Audros blizgančios akys taip pat nekėlė pasitikėjimo. Namuose skubiai  buvo atlikta krata, deja, nedavusi jokių teigiamų rezultatų. Ketvirtąją dieną istorija vėl pasikartojo, tik šį kartą  mėlynos akys blizgėjo labiau ir kvapas buvo stipresnis. Gerosios pardavėjos sūnus Apolonas vėl sėdo ant dviračio ir, akimirksniu perskrodęs kaimą, sukvietė skubų moterėlių pasitarimą. Buvo nutarta atlikti ypač kruopščią kratą namuose, tvarte ir daržinėje. Rezultatai pranoko lūkesčius: keturi pusiau nugerti buteliai,  sumaniai paslėpti palto kišenėje, žieminiame bate, šieno stirtoje ir šuns būdoje. Įtūžusios gelbėtojos nenuleido rankų, todėl nusprendė  Audrą laikinai apgyvendinti daktarikės Rūtos med. punkte. Čia ji būsianti toliau nuo pagundų ir visokių nedorybių, be to, kabinetas esąs antrame aukšte, tai patekti į jį ar išeiti iš jo bus neįmanoma. Pirmąją dieną viskas vėl buvo gerai: Audra gulėdama izoliatoriaus  lovoje vartė žurnalus apie sveiką gyvenimo būdą, kuriuos iš mokyklos atnešė panelė Vanda., bet kitą dieną, jau po pietų, susirgo Marcelino karvė. Kadangi veterinaras buvo išvykęs į rajono centrą, daktarikei skubiai teko vykti apžiūrėti gyvulį. Pakeliui į namus ją apėmė bloga nuojauta-kažkas atsitiks. Jau iš toli Rūta pamatė pravirą langą ir vėjyje plasnojančią užuolaidą. Šalia namo stoviniavo būrys vaikėzų ir, rodydami į langus, smagiai kikeno. Daktarikė skriste užskrido į antrąjį aukštą ir atrakinusi kabineto duris puolė į vidų. Audra buvo dingusi. Rūta, nesuprasdama, kaip ši galėjo pasprukti, praplyšo plūstis, išdėjo į šuns dienas  visą  nusidėjėlės gyvenimą ir padarytus darbus. Vėliau berniūkščiai visam kaimui pasakojo tapę smagaus spektaklio žiūrovais .Audra, pasirodo, besanti puiki gimnastė ir alpinistė. Rankomis ir kojomis apsivijusi  už lango riogsantį antenos metalinį stovą, ji lyg plunksnelė sėkmingai nusileido ant žemės. Kadangi  daktarikė buvo paslėpusi drabužius ir batus, jai teko leistis ant žemės vien šlepetėmis ir naktiniais marškiniais, kurie vėjui papūtus skleidėsi lyg parašiutas  demonstruodami visas kūniškas grožybes, ir tuo sukeldami nebevaldomą berniūkščių juoką.
Apolonui dar kartelį teko skrieti ant savo eiklaus metalinio žirgo ir kviesti  į ,,Audros gelbėjimo akciją“. Pabėgėlės ieškojo tris dienas. Teresėlė jau norėjo kreiptis į apylinkės įgaliotinį, kai uždusęs Apolonas pranešė, kad Audra mieganti keleivinės stotelėje. Moterys metė visus ūkio darbus ir lyg patrakusios puolė į autobusų stotelę, kur tikėjosi rasti didžiąją nusidėjėlę.
Spanguolinės pakraštyje, už autobusų stotelės, nepjautoje žolėje, padėjusi susivėlusią galvą ant nešvarių rankų, miegojo Audra, o šalia jos, suglaudusi kojytes,  sėdėjo mergaičiukė, Saulės zuikutis, ir glostė motinai galvą. Teresėlė, priėjusi arčiau, išgirdo  balsą, kuždantį  vaikišką burtažodį:
-Mamulyte, Saulės zuikutis tave pagydys. Mamulyte, tu pasveiksi. Mamulyte, tu nebegersi ...
Kitą dieną kaimo veterinaras Povilas išvežė Audrą į ligoninę, kur, kaip žmonės kalbėjo, įvyksta stebuklai .Tačiau tikrasis stebuklas įvyko tą patį rytą, kai  verkianti Audra, apsikabinusi savo mergaitę, pažadėjo daugiau nebegersianti ir paprašė vežti ją  ligoninę...  


Mašina krestelėjo, ji pašoko iš miego staigiai praplėšusi akis.
-Nebijok, nieko neatsitiko, kelias slidus, matomumas prastas, o ir mašinų nemažai- artėja savaitgalis. Gal nori karštos arbatos, turiu termose,- skambėjo malonus vyriškas baritonas. Vairuotojas viena ranka  atsukęs termoso dangtelį  pripylė į metalinį puodelį  arbatos. Nosį kuteno šiltas vasaros kvapas- taip kvepia tik čiobrelių arbata, pasaldinta medumi .Ji sušilo, nusivilko permirkusią striukę, nusimovė  šlapius batelius.
-Ten  yra radiatorius, padėk daiktus ant jo, turėtų išdžiūti,.-mostelėjo galvą vairuotojas.-Ar gardi arbata, šlapia nepažįstamoji?
-Taip,- kostelėjusi atsakė mergina,- gardi.
-Tai kur sumanei keliauti tokią šunišką dieną, šlapia nepažįstamoji?- lengva ironija skambėjo jo balse.-Ar prie krosnies nesisėdi?
-Į namus, manęs laukia.
-A-a,- nutęsė vairuotojas,- gerai, kad laukia, vadinasi, esi reikalinga, vadinasi, myli. Svarbiausia, kad tavęs visą gyvenimą lauktų, kad ir kur tu bebūtum.
-Taip, reikalinga, myli,- šnabždėjo ji.
-Nekalbi  tu pašnekovė, šlapia nepažįstamoji. Ką gi pasnausk dar, muzika netrukdys?
-Ne,- begarsės lūpos sujudėjo.
Užmerkusi limpančias  akis ji išgirdo Vivaldžio muzikos garsus. ,,Ar taip gali būti, nejaugi aš sapnuoju“,- užsnūsdama pamanė ji...