Aš esu jau didelė – postmodernistinė mergaitė. Žaidžiu žodžiais. Nevartoju svetimų klišių – pati sukuriu savas. Mėgstu būti pretenzinga. Apveliu mintis velniažin keliais „pagražinimų“ kamuoliais – kad tik kuo įmantriau. Trapus esmės siūlelis, nelyginant kelionėj į Tandadriką kiškiui Kadriliui sveiką kailį išnešti padėjęs gėlės stiebelis, trūkčioja, virpčioja, kol galiausiai... niekam neaišku, ką tekstu norėta pasakyti. Net ir pačiai autorei – tai pačiai postmodernistinei mergaitei.
Ir žinot, kažkaip ėmiau vieną vakarą ir atsimerkiau. Kartu su mėnuliu – sielos lunatikė. Gal padėjo objektyvokos kritikos „ukolas“, gal nugirsta filosofiškoka A. Šliogerio mintis, kad postmodernizmas bene nuodas prasmei...
O labiausiai, o visų labiausiai, apie esmę postmodernistinei mergaitei priminė mylimų mylimiausia – „Kelionė į Tandadriką”. Ir didelė mergaitė susigėdusi iš sugėdinto kampo ištraukia kiek liūdnoką knygą nušiurusiu veidu.. Ką jis man primena – gal taurų pajaco iš sudegusios planetos liūdesį, gal bešnirpšlį Kuto snukutį po akistatos su kaltės pajautimu?... O gal dar kažką, kažką neapčiuopiamo, slaptesnio už slaptąją Kadrilio slėptuvę – kišenaitę, gudresnį, nei Tvino mįslės, tyresnį už Kuto ašaras...
Ir po jaukia eglaite surandu tikrojo pažinimo ir Esmės erdvėlaivį. Pasirodo, nieko daugiau – tik nuoširdumo, sąžiningumo sau pačiam, išmonės, meilės, jaudinančio, gražoko paprastumo autoriui bereikia. Ir še tau, kad nori – net ir užkietėjusios postmodernistinės mergaitės moka ne krokodiliškai verkti, o tarsi skambčio..jan..t..ee...glait..ėėė..s var..pee..liu...
Tiesiog, jei atvirokai: ši knyga – stebuklinga... nes kažkada padėjo man ( tada dar mažutei žydraakei mergytei) išmokti užjausti, nujausti, pajausti, pažinti gerumą ir pyktį, švelnumą ir skaudulį, kaltę ir apdovanojimą, o svarbiausia, padovanojo Esmės.
O šiandien kiekvienas suaugėlis gali šioje alegorinėje pasakoje išvysti esminius dabartinės visuomenės charakterių prototipus: ar maža pas mus kadrilių, kurie pajutę šlovės marcipaną išduoda draugus? O pasipūtę visažiniai, tokie, kaip nukvakusi kvaksė Legarija? O kur dar tylūs, kiek slaptingi „gerumo pilotai“? O dėl negalių ar kompleksų kenčiantys tvinai? Arba išdidžios, bet be proto meilės išsiilgusios einoros? O naivoki, nuoširdoki, dažnai kitų pajuokiami kutai? O?..
Na, gerai. Postmodernistinė mergaitė baigia savo balažin kokį (bet tikrai nuoširdoką) rašinį – erdvėlaivis ruošiasi pakilti. Klausiat, kur skrisiu? Ogi, ieškoti savo planetos, kur žaidėjai virsta žaislais, o žaislai – žaidėjais, ten, kur postmodernistinė didelė mergaitė vėl bus žydraakė naivi mergaičiukė, nepažįstanti baimės gyventi...
O, gal tai buvo sapnas?!!! Pradedam iš pradžių.
Aš esu naivoka mažoka žydraakė...
( Bet viršūnė tai žalia – kuždasi su žvaigždele...)