Žiūrėti į žvaigždėmis nusėtą dangų...
Stovėti lauke... Nesvarbu, ar šaltis smelksis per
kūną, ar karštis degins mane... svarbiausia, kad
galėčiau žiūrėti į žvaigždes ir prisiminti, koks
gražus yra pasaulis...
Prisiminti brangiausias akimirkas, praleistas su
draugais...
Verkti po žvaigždėmis... nestabdyti ašarų...
Jausti, kaip greitai bėga laikas... jausti, kad mes
visi laisvi, kaip žvaigždės... esame ištisi
žvaigždynai...
Suprasti, kad net žvaigždės žiba skirtingai...
Matyti tai, ko galbūt jau nėra...
Matyti tai, kas nematoma ir žinoti, jog niekam
nepavyks to išvysti...
Jausti, jog vis dar gyvenu...
Dovanoti džiaugsmą ir šypseną kitiems...
Priminti kiekvienam, jog žvaigždėtos nakties
pamiršti neįmanoma... bet atsiminti pavyksta tik
dangų ir tuos, kurie buvo tąnakt šalia... ir tylą,
kurioje liejosi šilčiausi žodžiai, jausmai išraižyti
danguje... galintys net ir šilčiausią naktį sušildyti
savo nuoširdumu...
Prisiminti žvaigždes, kurios suteikia vilties ir
džiaugsmo... jos primena kažką nuostabaus, ir
taip artimo...
Džiaugtis gyvenimu...
Tikėti, jog kiekvienas savo širdelėje turi bent
kruopelytę gerumo...
Tikėti, jog melas, pavydas ir kančia tėra tik
iliuzija...
Tylėti žiūrint į dangų...
Ištarti nuoširdžiausius žodžius pasaulyje: „Tu –
mano draugas...“
Verkti iš neapsakomo džiaugsmo...