Nusileidus pirmu pavasario griausmu,
kūdikio skruostą – pūką pienės paglosčius,
pasupa žaismingai lopšį, dar kvepiantį medžiu,
ir išlekia sodan, kitą vaiką spėjus nuklostyti.

Sujaukus žiedlapių rausvas paklodes,
vėjo šuoru pašiaušia skiedrų stogą
ir, kaminui paliegusiam nusikvatojus,
smagiai žemyn link sauso šulinio nusliuogia.

Padaužius sulankstytą kibirą į rentinį,
pro būdą, seniai šuns kvapą užmiršusią,
ratilais nuraibuliuoja apžėlusiu tvenkiniu,
aplenkus daržinę skylėtą, sutręšusią.

Patvoriais papuvusiais kieman sugrįžta,
negrabiai bakūžę apglėbia lyg bobą išpurtusią,
vidun įsiveržia, suradus langelį pravertą,
apmusijusioj vazoj nulaužia gėlę sudžiūvusią.

Lyg nepakęsdama slogaus šlapimo tvaiko,
nušvilpia į palėpę, stogo žaizdų nušviestą,
tyliai nupučia dulkes nuo medinio arklėko,
seniai suaugusių vaikų kampan nusviesto.

Apipelijusio albumo lapą vogčiomis atvertus,
prigėrusiose rudenų [kiek jų buvo?] gelsvumo
nuotraukose senose istoriją karčią išskaičius,
tykiai palieka pastogę suplėkusio rūmo.

Vėsiam kambarėly sukriošusį senį aplanko,
žilą galvą – pūką pienės jaukiai priglaudžia
ir sielai pavargusiai kelią parodžius myriop,
švelniai akis išžiūrėtas amžiams užspaudžia.

Pakėlus pelenus krosny šaltoj, pasitraukia,
kaminu šauna aukštyn, ūkdama gūdžiai,
sklando nekantriai savo laiko vėl laukdama,
žydinčių pienių laukus nužvelgdama godžiai…