1.

Kažkuria gatve garsiai rėkdama nušvilpė greitoji, savo šaižiu balsu pradrėksdama nakties tylą. Ligonei , matyt, buvo labai bloga, nes mašina lėkė pasiutusiu greičiu ir, laimei, nieko pakeliui nesutiko.
Ligoninėje jau laukė budintis gydytojas ir du jo kolegos, iškviesti iš namų. Jautėsi nepaprastas sujudimas. Personalas bėgiojo po ligoninės aukštus, kažką šaukė, kažkam skambino, kažką darė.
Moterį ant neštuvų bėgte nugabeno į specialią palatą, kur jau sėdėjo trejetas vyrų, nieko bendra ( be greitomis aprengtų chalatų) su medicina neturinčių.
Aparatūrą, kuria kambarys buvo užverstas, atgabeno ką tik ir labai skubotai, dėl to dabar kažkuris, užkliuvęs koja, nutraukė laidą. Laimei, aparatas nebuvo įjungtas, dėlto greitai, drebančiomis iš jaudinimosi rankom, viskas buvo sutvarkyta.
Žmonės skubėjo. Tik moteris, išbalusi, iškankinta ligos, gulėjo rami, užmerkusi akis.
Pirmiausia prijungė prietaisą prie galvos smegenų.
Norėdami, kad pasiteisintų jų viltys, mokslininkai turėjo būti tikri, jog moters psichikos nepalietė liga. Duomenys turi būti absoliučiai teisingi.
Matavo kraujo spaudimą, darė rentgeno nuotraukas, tyrė visų sistemų ir atskirų organų veiklą. Tai truko gal pusę valandos.
Netikėtai laidais apraizgyta moteris krūptelėjo lyg nuo elektros srovės ir plačiai atmerkė akis.
- Srovę! Srovę išjunkit! - išsigandęs sušuko vienas gydytojas, tačiau mokslininkai mostelėjo jam nutilti ir nesijaudinti.
Moters kvėpavimas pagilėjo, veidas lyg suakmenėjo, burna prasivėrė ir staiga pasigirdo aiškūs šaukiamieji radijo siųstuvo signalai. Žmonės stovėjo apstulbę ir žiūrėjo į jos lūpas, netikėdami, kad tai gali žmogus.
- Ji kliedi! Dieve, kaip baisiai ji kliedi!- neišlaikė tas pats gydytojas ir išėjo iš palatos.
Likusieji, įjungę magnetofoną ir užgniaužę kvapą, stebėjo toliau.
Pagaliau:
- Dėmesio! Dėmesio! Žeme! Mes esame už N kilometrų nuo jūsų planetos. Kartojame- mes esame už N kilometrų nuo jūsų planetos. Mūsų koordinatės... Žeme! Mus ištiko avarija. Padėti mums galite per 30 Žemės parų, kitaip žūsime! Dėmesio! Žeme! Kartojame…
Fizikas išjungė magnetofoną. Astronomas karštligiškai studijavo žvaigždėlapius, kuriuos turėjo pasiėmęs. Gydytojas tikrino prietaisų parodymus. Antrasis gydytojas klausėsi toliau, o diplomatas kažką užsirašinėjo savo užrašų knygutėje.
- Ji absoliučiai sveika. Tik pranešimo metu jautėsi suaktyvėję neuroelektriniai impulsai pasąmonės srityje. Impulsai priverstiniai. Jų kilmė neaiški, tačiau būtent jie veikė į kalbos projekcinę zoną, priversdami moterį kalbėti.
- Jie tikriausiai pateko į X žvaigždės traukos zoną. Tačiau tai kosminiam laivui nepavojinga. Žinoma, laivą galėjo kliudyti koks nors kosminis kūnas, tačiau, turint galvoje jų technikos lygį, neįmanoma patikėti, jog tokia galimybė nebuvo numatyta. Kosmosą jie išstudijavę, ir iš jo netikėtumų nelaukė. Tai kas gi jiems nutiko?
- Keista. 25 šviesmečiai aplink- nė vienos gyvenamos planetos,- suabejojo diplomatas.- Ar tai negali būti nelegalus žemiečių skrydis, užsibaigęs nesėkme?
- Ne, tai ne Žemės laivas,- užprotestavo gydytojas. - Mes dar nemokame priversti kliedinčius žmones perduoti mūsų signalus. Matyti, jog jų medicina ir technika pažengė daug šviesmečių pirmyn.
- O gaila, - su grėsminga ironija pastebėjo diplomatas.- Ir malonu,- pridūrė,- kad net jiems galime tik mes padėti!
Fizikas, iki šiol tylėjęs, krūptelėjo, išgirdęs šiuos žodžius.
- Tikiuosi… - buvo bepradedąs jis, tačiau diplomatas jį nutraukė:
- Mes taip pat tikimės. Tad nebegaiškim. Jūsų uždavinys- paruošti pagalbos projektą. Aišku?
- Taip, žinoma, - atsakė fizikas nepakildamas, nors diplomatas jau ruošėsi atsisveikinti.
Diplomatui išėjus, ore liko kažkas nemalonaus. Kurį laiką visi tylėjo. Pagaliau fizikas neišlaikė.
- Kam čia jo reikėjo? Na, kam?- įsistebeilijo į budintį gydytoją, kuris tuoj pat nusuko akis.
- Aš projektą paruošiu, - pagaliau aprimęs šaltai pasakė fizikas. - bet jei jį įvykdys per artimiausias 30 parų, aš jums atiduosiu viską, kas man priklauso šioje planetoje.
Ginčytis nenorėjo niekas.

2.

Moteris merdėjo. Plaučių vėžys, pažengęs gerokai į ketvirtos stadijos vidurį, jau supūdė jos plaučius, išplito po kūną, grasino širdžiai. Faktiškai organų sistemos jau nefunkcionavo. Širdies dūžiai buvo neritmiški, reti, plaučių tūrio kitimai buvo beveik nepastebimi.
Stebėtinai gyvybingos šioje sunaikintoje sistemoje buvo tik smegenys. Jų funkcijos, nežiūrint netgi į tai, kad aprūpinimas krauju sumažėjo iki minimumo, o vėžinės ląstelės daug kur jau pakenkė žievės zonas, vyko visiškai normaliai. Kūnas reagavo į visus dirgiklius. Moteris turėjo visą sąmonę ir - tai baisiausia! - kentė nežmoniškus skausmus, puikiai suvokdama savo padėties beviltiškumą.
- Ponia, kaip jūsų savijauta? - žvaliai paklausė įėjęs gydytojas.
Moteris atsimerkė ir baisiai pažiūrėjo į jį.
- Ko jūs mane kankinate? Ko? Nejaugi jums tai malonu? Nejaugi jums sunku bent užmigdyti mane, kad aš nejausčiau to slogaus mirties artumo?
- Nejaugi jums nedavė narkotikų, ponia? - nustebęs paklausė gydytojas.
Moteris akimis parodė į stalčių. Gydytojas atitraukė ir pamatė 20 ampulių. Visos jos buvo tuščios.
- Nejaugi...
- Tikrai. Tikrai nepadeda. Nužudykite mane, dėl Dievo. Nejaugi tai taip sunku? - gydytojas pasitraukė atatupstas, sutikęs jos žvilgsnį. Baisus, geliantis pūvančios gyvybės žvilgsnis. Staiga jis suakmenėjo, o lūpos prasivėrė, ir gydytojas nejučia - o gal jau iš įpratimo- nuspaudė magnetofono klavišą.
- ...liko 25 Žemės paros... - kartojo moters lūpos kažkieno įsakymą.


3.

Fizikas krūptelėjo ir uždengė ranka brėžinį. Kambarinė atidarė duris ir įleido svečią. Šis lėtai ir oriai prisiartino prie kabineto ir sustojo tarpdury, sveikindamasis su pakilusiu šeimininku.
- Sveiki gyvi! - be ceremonijų pradėjo diplomatas. - Jis ryžtingai nuėjo prie fotelio ir atsisėdo. - Nelaukėte?
- Tiesą sakant - ne... - sutrikęs sekė svečią akimis fizikas.
- Aš pas jus su reikalu. Planą paruošėt?
- Taip.
- Jis įgyvendinamas?
- Visiškai! Ir netgi neatsižvelgiant į avarijos pobūdį. Viskas numatyta. Štai brėžiniai ir projektas, - fizikas ištiesė schemas.
- Vadinasi, jūs nusprendėte įrodyti, kad mūsų technika pajėgi padėti šitiems antžmogiams?
- Taip. Nes kitos išeities jie neturi.
- Tarpgalaktinis humanizmas... - susimąstė diplomatas. - O ar ne per daug jis mums kainuoja?
- Jūs ką? Deratės dėl protingų būtybių gyvybės?
- Jie dėl mūsų gyvybių smarkiai sau galvos nesuka... - ironiškai nusišypsojo diplomatas.
- Ką tai reiškia?
- Jūs pastebėjote, kad nė viename pranešime nėra žodžio „prašome“? - dar kartą šyptelėjo diplomatas ir pakilo. - Brėžinius aš kol kas pasiimsiu.
- Ką jūs norite tuo pasakyti? - visai sutriko fizikas.
- Tai, ką pasakiau. Pagalvokite. Rytoj atnešiu.
Jis atsisveikino ir išėjo.
Fizikas ištraukė iš po knygų schemą. Ilgai į ją žiūrėjo. Pagaliau sviedė kampan ir piktas išbėgo iš kabineto.


4.

- Tai baisu! Tai nepakeliama! Planetoje jau užregistruotas 81 nepagydomas ligonis suaktyvinta galvos smegenų veikla. Būdami klinikinės mirties būsenoje, jie vienodu laiku perduoda tą patį tekstą savo gimtąją kalba, - susiėmęs galvą dejavo gydytojas.
- Iš kur tokie duomenys? - paklausė jo kolega.
- Tai neoficialūs duomenys. Visuomenė žino tik šitą moterį ir šaukia, jog mes - žvėrys, kad neskubame į pagalbą staiga apsireiškusiems draugams, - karčiai nusišypsojo gydytojas.
Kolega tylėjo.
Gydytojas priėjo prie lango, pažvelgė gatvėn. Staiga jo dėmesį patraukė medicinos sesuo, kuri lėkė pastato link, nieko aplink nematydama.
Tuoj pasigirdo beldimas, ir moteris įvirto kambarin.
- Greičiau! Daktare, skubėkite! O, dangau! - ji pakėlė rankas aukštyn. - Tai baisiau nei baisu! Tai - nežmoniška!
Ji apsisuko ir išbėgo raudodama.
Gydytojai pašoko, skubomis apsirengė ir išbėgo paskui. Turėjo atsitikti kažkas baisaus, jei net visko mačiusios slaugytojos neišlaikė.
Dar iš tolo juos pasitiko nežmoniškas staugimas. Neįmanoma buvo atskirti, kas šaukia - moteris ar vyras. Neįmanoma buvo suprasti, ką šaukia, aišku buvo tik, kad šaukė kažką rišlaus.
Įbėgę gydytojai pirmiausiai pamatė, jog palatos, kurioje gulėjo moteris, durys - plačiai atvertos, o aplink - nė gyvos dvasios. Siaubingas staugimas plūdo pro tas duris.
Tai, ką pamatė tie du žmonės, vos neišvarė jų iš proto.
Supuvęs kūnas gulėjo ramiai ankstesnėje pozoje. Kaukolės kaulai buvo išsiskyrę į šonus nuo vidinio spaudimo, o smegenys išvirtusios lauk. Jų dydis buvo nesuvokiamas. Nuo balso vibracijos jos, nusiplėšę visus dangalus, krūpčiojo ir drebėjo sulig kiekvienu žodžiu.
Veidas, mažutis ir baisus, iškreiptas nuo skausmo, rodos, dar gyveno, nors iš tikro galva buvo atsiskyrusi nuo kūno ir smegenų svorio nusverta ant grindų. Kažkokia antgamtinė jėga dar valdė tik balso aparatą.
Ir buvo baisu žiūrėti, kaip tos apnuogintos smegenys, padidėjusios iki beprotybės, krūpčioja ant grindų ir verčia šaukti negyvą gerklę.
Gydytojai įsiklausė.
- 10 dienų!!! - pagaliau greičiau susiprotėjo, negu išgirdo jie šiame klyksme.
Apstulbę žmonės žiūrėjo ir negalėjo atsitokėti.
Staiga stojo tyla. Išrėkusi savo pranešimą, burna taip ir liko atsivėrusi ir perkreipta.
Smegenys, tarsi išpūstos, siekė žmogaus juosmenį.
Vienas gydytojų, tarsi suabejojęs, ar jos nepripūstos oro, pamažu prisiartino ir bailiai palietė pirštais.
Akimirksnį jo kūnas krūptelėjo, apmirė, paskui lyg stulpas nuvirto ant grindų.
Jo kolega, tai pamatęs, tarsi pamišo iš siaubo. Jis užsidengė rankomis veidą ir išbėgo koridoriun.
- Gelbėkit! - šaukė jis tylioms sienoms. - Gelbėkit! - tiesė rankas į ištuštėjusias palatas.
Staiga atsipeikėjo.
Prieš jį tysojo sudribęs astronomo kūnas. Žmogus gulėjo aukštielninkas, atmetęs rankas. Vienoje jų spaudė pistoletą, o per smilkinį vingiavo raudona gyvatėlė.


5.

Diplomatas stebėjo, kaip renkamas kosminis laivas. Ekrane judėjo borto inžinieriai, konstruktoriai, matematikai, fizikai.
Naujas astronomas sėdėjo šalia ir aiškino laivo skridimo trajektoriją.
- Tai galima įveikti per penkias Žemės paras. Tačiau naujos konstrukcijos laivas šį kelią įveiks per tris paras. Taigi, pagalba atvyks laiku. Mes pasekėme svetimo laivo kelią. Jis juda X traukos lauke, tai yra, sukasi apie žvaigždę, matyt, negalėdamas ištrūkti. Geriausias laikas startui pagal dabartines koordinates- rytoj 15.36 valandą mūsų laiku.
- Gerai, pasiųsim rytoj. Užrašykite laiką, - sutiko diplomatas. Nors jis įdėmiai klausėsi astronomo, buvo matyti, jog apie kažką įdėmiai mąsto.
Šiam išėjus, jis dar kiek pasėdėjo, paskui išjungė ekraną ir pradėjo niūniuoti seną melodiją.

6.

Paleidus laivą su trijų žmonių įgula, kurioje dalyvauti pareiškė norą ir fizikas, smegenys- siųstuvai visoje planetoje nutilo. Jų žiauri galia užmušinėti išliko, ir dabar, negalėdami pašalinti į nepavojingą vietą, žmonės jas aptvėrė, užblokavo ir visaip stengėsi pamiršti tą skaudžią nelaimę.
Diplomatas žemėlapyje sužymėjo žvaigždutes, rodančias antgamtiškų siųstuvų vietas. Jų buvo net 97. Ir dar 45 taškai šalia - tai žmonės, žuvę nuo jų poveikio. Ir tiesioginio, ir netiesioginio.
- Ką reiškia mūsų milijardinei planetai 142 gyvybės? - vienas pats kalbėjo diplomatas. - Nieko. Absoliučiai nieko, žiūrint iš dangaus. O nuo žemės?..


7.

Gydytojas studijavo seną anatomijos vadovėlį. Po dešimtį sykių skaitė viską, kas buvo rašoma apie smegenis.
Po to pervertė viską, kas buvo rašoma apie smegenis nuo pat XXI amžiaus pradžios. „Parapsichologija. Žmonės ir faktai“, „Nustatyta naujų centrų lokalizacija smegenyse“, „Biosrovių terapija“ - skelbė straipsnių pavadinimai.
Netikėtai gydytojo akys užkliuvo už vieno žurnalo viršelio. Jis vaizdavo lango rėmą vandenyje.
„Žinojimas - jėga“ skelbė pavadinimas. Supratęs, kad jis bejėgis ką nors padaryti, gydytojas vangiai vertė lapus vieną po kito, nelabai domėdamasis turiniu.
„Mėlynoji dėmė“, „mėlynoji dėmė“- galvoje įkyriai sukosi viena iš straipsnio antraščių.
Pakilo, numetė žurnalą ir užsirūkė. Galvojo. Baisu, kai žmogus jaučia savo bejėgiškumą. Bet daug baisiau, kai tokio fakto aplamai negali būti! Suakmenėjęs draugo veidas nedavė jam ramybės. Jis ir dabar tebegulėjo ten, prie smegenų. Nors prieiti niekas negalėjo, bet buvo matyti, kad irimo procesai organizme dar neprasidėjo.
- Velniai griebtų visas tas viduramžių mėlynas dėmes!- supykęs jis čiupo žurnalą, susirado straipsnį ir ėmė skaityti.
Perskaitė,- dar sykį pradėjo nuo pradžios. Susimąstė.
Paskui išstudijavo dėmės lokalizaciją smegenyse, visuose pjūviuose atlase, dar kartą skaitė apie jos veikimą.
Planas po truputį gimė. Dar neaiškus, bet gydytojas jau žinojo, kad tai vienintelis teisingas planas.

8.

- Jūs nebijote rizikuoti? - įdėmiai išklausęs idėją, paklausė diplomatas. - Juk kūnas guli visai šalia mirtį nešančių smegenų? Ir dar mes neužtikrinti, kad kūnas nepersiėmė ta pačia galia, nes jis štai jau 15 parų absoliučiai nepakitęs.
- Tai - ne mirtis. Jei man nepavyks, tikiuosi, jūsų tarpe atsiras žmonių, kurie išmoks nukenksminti šias kosmoso dovanas, - su skaudžia ironija pastebėjo gydytojas.
- Taip. Nuo ko pradėsite? Nuo kolegos? - susidomėjęs paklausė diplomatas.
- Taip. Nuo jo, - tvirtai atsakė gydytojas.
Abu patylėjo.
- Vadinasi, jūs tikite, kad mėlynosios dėmės sudirginimas sukels tokią stresinę situaciją, kuri paveiks ir slopinamuosius centrus, kurie dabar sukėlė būklę, panašią į mirtį?
- Aš tuo užtikrintas. Tiesa, aš nežinau, kokia jėga privertė tuos centrus taip suaktyvėti, tačiau jei kas ir gali juos išjudinti, tai tik ši dėmė.

8.

32 žmonės, išvaduoti iš smegenų nelaisvės, grįžo į savo namus. Trylikos atgaivinti nepavyko, nes jų mirties priežastys buvo labai skirtingos.
97 žmonių kūnai buvo palaidoti kapinėse, tik jų smegenys, grasindamos mirtimi ir keldamos siaubą, dar tebesaugojo savo teritorijas.
Nuo to laiko, kai pirmą sykį suklykė greitoji, praėjo jau 30 Žemės parų...

10.

- Jie jau grįžta. Tik - kodėl jokių pranešimų? - stebėjosi astronomas.
- Gal nori mus nustebinti kuo nors netikėtu, - vangiai paaiškino diplomatas. Jis jau nieko nebesitikėjo. Tiesiog prie 110 prisidės dar trys gyvybės. Ir viskas.
Mintys susimaišė: per žinias paskelbė, kad visos smegenys atgavo savo formą ir tapo normalaus dydžio. Kartu dingo ir jų paslaptinga galia.


11.

Laivas nusileido tvarkingai. Laukė tik mažas būrelis žmonių. Diplomatas atsiskyrė ir nuėjo artyn prie laivo, kuris vis delsė atverti duris.
Laukė ilgai. Niekas nesinervino, niekas neskubino. Laukė.
Pagaliau durys atsivėrė. Tarpdury buvo tuščia. Diplomatas suprato, jog jas automatiškai atidarė iš valdymo kabinos.
Įlipo vienas ir nuėjo laivu. Kabinoje sėdėjo fizikas, atsukęs į duris užtaisytą revolverį. Šalia gulėjo du negyvi astronautai.
- Nė iš vietos! Tik žodį prieš, ir aš jus nušausiu taip pat, kaip ir juos...
Diplomatas lengviau atsiduso:
- Jie tau trukdė?
- Jie tvirtino, kad humanizmas - aukščiau logikos. Ir buvo teisūs. Aš pasielgiau pagal juos...
- Taip... O anie?
Fizikas nusišypsojo.
Diplomatas metė žvilgsnį į termobranduolinį svertą. Šis buvo atitrauktas iki galo.

12.

- Iš tiesų - ką gi reiškia Žemei 112 gyvybių? - dabar jau ramiai samprotavo diplomatas, vaikščiodamas su fiziku po parką. - Nuo žemės žiūrint, tai baisu, na, o iš aukštai...
- Iš aukštai baisiau, - niūriai nutraukė fizikas. - Kai esi vienas kosmose, pasigendi kiekvieno gyvo žmogaus... Iš aukštai baisiau, - pakartojo ir nusisuko į saulę, kuri leidosi parko pakrašty.
- „Sic itur ad astra“, - pastebėjo nejučia prisiartinęs gydytojas, prieš šešetą parų iš draugo rankų atgavęs gyvybę. - Nejaugi ir mes taip eisime į žvaigždes?..