******
Ir pravirko kalnai, ir pravirko balsu,
Atsigręžę į mano Žemę--
O graudžiausiai raudojo tasai iš visų,
Kurio pušys žvaigždynus semia--

Linko sviro pušelės ne nuo vėjų kalnų,
Ne nuo jų plyšo žalios jų širdys--
Tik nuo Žemės Tos motinų aimanų...
Per žvaigždynų marias jos girdis--

Kalno Švento šlaitai nuvingiavo, karštai
Apkabindami sužeistą uolą--
Ir dejavo, dejavo dangus - iš aukštai
Į pušis trys žvaigždelės puolę--

Sudrebėjo kalnai...o be vėjo, vėjo
Giria raudojo ir ūžė--
Trys marmuro eglės per dangų nuėjo,
Trys virto į skausmo gegužę--

Ir pravirko kalnai, ir pravirko balsu,
Atsigręžę į mano Žemę...