Verkiantis džiaugsmas
Lyg karvė žolę atrajoju Astės žodžius jausdamas, kad jų užteks ilgam galvojant apie save, laiką, žmogų, ir skaudu jausti, kaip po sielą tapena „Žalias dvikovų priešaušris“. Laikas, regis, grįžta, bet ar kartu su juo sugrįš Aleksandro Diumos muškietininkai?
„Jeigu prisieitų ginčą dėl mano širdies spręst dvikova, laiminčiau jį, Pelėda“, – atsimena Astės žodžiai ir su jais įvirtęs priekaištas dėl vyrų vyriškumo. Nenori Astė pagirti esamą vyriškumą ir pati puoselėjo progą, kad įvyktų tai, kuomet nusiteikimas ilgiems pamąstymams nutrūksta nuo taiklaus pistoleto šūvio ar virtuozinio špagos dūrio širdin. Buvau tikras, kad žalią dvikovų priešaušrį liudijo ir Saulažiedės „Ruduo“. Visi žinom, kaip gražiai jis atrodo Žolėje, ir žinom, kad šito rudenio žiema neapsnigs.
nesutelpu vidumi
į tylėjimo puslankius
Man dar reikės sužinoti, kas jie, tylėjimo „puslankiai“, bet gerai žinau, ką reiškia nesutilpti vidumi į tylėjimą. Manau, kad taip atsitiko su Cieksu. Dar nesuskambus vidurnakčiui, gavau nuo jo žinią, kad pirštinė pakelta:
Pirštinė pakelta, muškietos sukryžiuotos.
Jaučiu kažkokį kvapą.
Tik dar norėčiau pamatyti Astės kovą.
Greitai paaiškėjo, kad apie „pakeltą pirštinę“ žinome ne tik mudu, ir negalėjau susigaudyti, kaip tai atsitikę. Beje, Ciekso siųstoje žinioje ne viskas aišku – labiausia gal neaišku, iš kur jis sužinojęs apie Astės kovą. Pats, taip arti būdamas prie Astės, apie jos dvikovą išgirdau tik sužinojęs, kad jos priešininkė Harter. Beveik neliko abejonių, kad laikas jau subrandino atgaivintą dvikovų idėją ir jau ji atėjusi į Žolę. Keista buvo galvoti ir apie tai, kodėl Cieksas NORI pamatyti Astės kovą. Viešpats žino, kaip labai nenorėčiau, kad mano mylimas žmogus būtų likimų išlydimas Ten, iš kur arba grįžtama, arba sugrįžta luošas, bet dažniausia išeinama visam laikui.
„Tai gal ir jis žino, kad Astės priešininkė yra Harker“, – it kirvis kulbėn įsikirto mintis.
– Aste, ar tau kas nors žinoma apie Harker? – paklausiau.
– Daugiau negu reikėtų. Bet kad jos ašaros medinės!... Dzieduli, sakyk, ar matei moterį, verkiančią medinėmis ašaromis? Tik dabar sužinojau, kad yra ir taip verkiančių.
– Verkia medinėmis ašaromis?
rytoj surinksiu aš medines savo ašaras
į saują, gal į dvi, tikiu – stipri esu, pajėgsiu.
surinkusi palauksiu, kol atsėlins vakaras,
nepaprastai gražiai jas išdėliosiu ir padegsiu.
– Viskas aišku, – supratau – dvikova įvyks rytoj vakare. Ėgi, sustok! – stabdau laikrodžio rodykles, kurioms „iki rytoj“ belikę suskaičiuoti paskutines paros minutes, o dabar, kai ruduo, ir iki vakaro ilgai neužtrunka: prieblandoje švysteli rytas, ir jau, žiūrėk, pradeda temti vakaras. Ir, matyt, reikia jauno žmogaus veikimo, energijos, kad galėtumei kažką pakeisti. Ką? Ko imtis? O juo labiau, kai esi sukempėjęs kaip senas medžio kelmas. Bet reikalas regėjosi toks svarbus, kad suėmiau Astę už rankos riešo:
– Kai tave piešiau, – o ne! – netikėjau, kad šita ranka laikys ginklą ir nutaikys į žmogų.
– Dzieduli, betgi nupiešei mane ne tik popieriuje, nupiešei ir laike, apie kurį sakoma, kad iš jo nieko geresnio nereikia tikėtis.
– Ne apie laiką kalbu, o apie tave. Apie tave, – pakartojau ir jau kietindamas balsą: – Dvikovos nebus. Velniop ją! – pasišiaušiau kaip seniai, kaip gaidys, ir atrodė, kad tikrai nėra to, kas mane pabaidys. – Girdi, dvikova neįvyks! Pašaukiau, – Dievas žmogui gyvybę duoda, kad gyvuotų ji, o nebūtų sunaikinta mirtimi.
– Tu ne Dievas, vežėjau. Dailininkas irgi, kaip sakai – ne koks. O kaip žmogus? Na, nežinau, pats mane nupiešei ir dabar pats priekabiauji, kad tokia. Dėl Harker, tai pasakyk jai, kad irgi nesijaudintų; jeigu jos gyvybė iš Dievo, ji išliks bet kokiu atveju.
– Aste, – teištariau tik jos vardą, ilgai nežinodamas, ką pasakyti. Atsiminiau savo pirmą piešinį – ką nekalbėk, ten ji ne tokia, tačiau piešinį pataisius, jis pagerėjo, ir Astė dabar būtent tokia. Nesakau, kad o-cho-ho!, bet nors tiek, kad žmonės pamatę atsimena. Ir Sodininkas taip pat, – prisiminiau jį vienintelį, kuris laiškutyje minėjo Astę. Ten taip:
„Mielas Pelėda, pasakykit Astutei, kad ji nesikrimstų dėl savo išvaizdos.“
– Linkėjimai nuo Sodininko, – pasakiau.
Astė irgi palaukė, bet supratusi, kad iš sodo daugiau žinių nesulauks, tarė:
– Geras žmogus. Atsimenu. Ir žinau, kad abu esate prieškario žmonės. Todėl ir sakau: jūsų pareiga mokėti apsiginti karu. Neniekinkime karo. Kuomet jis reikalingas – tampa šventu.
Astė kažko pasilenkė, kažką surado ir. jai atsitiesus, pamačiau jos rankoje seną, nežinia kokių laikų pistoletą. Praradęs amą mirkčiojau akimis, kol sugebėjau išveblenti.
– Iš kur jis? Dieve gink, aš jo nepiešiau. Ir apie dvikovą su Harker išgirdavau tik iš tavęs.
Paros minutės dar buvo nesuskaičiuotos ir galbūt, kad naktis ar... Galbūt, kad stengiausi išmokti Saulažiedės „Rudenį“ ir jau pradžioje įklimpau į jo gražumą:
būna, kai reikia, net siela neauga
Kažkodėl neblogai prisiminiau, kad toks pistoletas savo vamzdžiu ne kartą žegnojo ir mano kaktą. Ir rankose tuomet jį laikė graži princesė, reikalaudama: Rašyk! Ar tik ne Vilnelė jos vardas? Atsimenu tik, kad tai vyko „rašykų“ teritorijoje. Rašiau, stengiausi, bet vis ne taip, kaip reikia, o kaip moku.
Džiaugiuosi, kad iš gražaus žmogaus rankų ginklai labai dažnai neiššauna. Man irgi pasisekė – gyvas, sveikas ir turintis daugiau supratimo, kad jeigu darai – stenkis daryti gerai... Bet... Kas čia? Girdite?
kada lauželis pamažu ims gesti,
įpūsiu ugnį vėl, į naktį lėks žarijos.
beliks tik širdis savo medines sumesti.
ramiai stebėti, kaip liepsna ir jas praryja.
ir kol šilta ugnelė plėšys rudeninę tamsą,
kol vėjo liečiami virpės pilki šešėliai,
aš pabandysiu žvilgtelt į akis tam balsui,
kuris tiek mėnesių su manimi kalbėjo.
– Kur mano ašaros, kur? Kodėl, vežėjau, jų man nenupiešei? O Dieve, moteris, o be ašarų. – netikėtai išgirdau Astę, kuri, numetusi pistoletą, taikliai juo pateikė šiukšlių dėžėn. Va, tuo metu ir atėjo moteris. Neišgirdau, ar sveikinosi, bet kiti jos žodžiai pasiliko gyvent ausyse. Nežinau, kaip labai jų reikėjo ausims, bet mano sielai – labai.
– Neblogai pažįstu Harker, ji nekovos, pasiduos iškart. Be ketinimų nugalėti.
– Kas jūs?
– Aš medinė.
– O Dieve, kokia graži. Medinė, o graži. Ir ašaros tikros – medinės, – džiaugėsi Astė: – Pasakyk Harker, kad ir aš į dvikovą neateisiu. Pasakyk jai, kad ji laimėjo, nes iš tikrųjų taip yra.
„Kai žmogus tikras, ir ašaros jo tikros – neišmeluotos, nesuvaidintos“, – nežinau iš kur dingtelėjo galvoje,
– Aste, –aš už tave paverksiu.
– Ne, ne. Nereikia, negi nematai, kad verkiu. Jau išmojau verkti.
– Tai kad ir aš verkiu,-pasakė viešnia.-
Ir pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo medinės ašaros.
medinė aš... pavirsiu lengvu baltu dūmu,
supsiuosi akyse dangaus, kol vėjas vėl ims pūsti.
***
tai bus rytoj... šiandien vis dar renkuos artumą,
šiandien vis dar renkuosi tavo būti...
– Ačiū, – kažkodėl pasakiau, tik nežinau, kam. Žiūrėjau, kaip Astė priėjo prie veidrodžio ir džiaugėsi matydama save verkiančią.