Ji
rado didžiažuvę
į tautišką krantą
vakario išmestą.
Ją
skuto, odelę dyrė,
pasūdė ir statinėn
akmeniu prislėgė.
Tik
po metų prisiminė
kaimynui užsukus
tikrai nekviestam.
Ji
nosį sukdama šalin
supjaustė smulkiai
ir dubenin sukrovė.
Jos
atminimą pagerbė
svogūnais, padažu,
grietine parūgusia.
Su
kreiva šypsena ir
duona padžiūvusia
kaimynui ant stalo.
Kad
jis kur galą gautų
tos žuvies užvalgęs
pagalvojo lietuviškai.