Tau

Tave myliu...
Taip banalu ir maža.
Seniai šis jausmas įstabus
Pavirto kasdieniška dvasia.
Juk meilė – duona kasdienybės.
O aš jaučiu kai ką daugiau.
Tavęs ilgiuos...
Juk Tu šalia.
Kai Tu toli – paskambinti
Dabar galiu.
Galiu ir vidury nakties
Tau žinutes rašyt.
Tu reikalingas man...
Vienuolika žiemų šie žodžiai
Tarsi speigo aidas.
Pagavęs vėjas juos atneš
Ten, kur Tu rymosi
Ir lauksi šito vėjo.
Jaučiu aš Tau...
Žodžiai nepasako – tyli.
Viskas įprasta ir sena.
Tik kodėl parausta lūpos
Kai ant jų nusėda
Tavo lūpų drėgnuma?
daivulka