Vieną dieną mažos mergaitės paklausiau: – Nagi išduok, ko labiausiai lauki? Gal Kalėdų? O gal Velykų?“
Ji nedvejodama atsakė: „Aš?.. Aš laukiu gegužės mėnesio, nes bus šilta, vėl bus ta šventė, na ta, per kurią visi linksmi ir groja gatvėse. Taip, aš jos labai laukiu. Šventė, per kurią aš vėl pamatysiu tėtuką. Jis dabar toli toli, bet aš žinau, jis man prižadėjo, jis turi atvykti. Turi. Jis sakė, parveš man daug daug saldainių, bet aš jų nenoriu. Aš noriu, kad grįžtų jis.“
Iš mažytės akių ištryško viena sūri ašara. Ji tikėjo tuo, ką sako, nes jos širdelė buvo tyra...

***
Marija savo tėčio nesulaukė gegužę, nesulaukė ir kitą mėnesį. Galop ji užmiršo jo veidą, jo šypseną, kuri išliko tik suglamžytoje nuotraukoje...